Šviesa sklido iš vieno šaltinio — išėmos aptakioje laivo nugaroje, o vos vos virš jos blykčiojo nedidelis raudonas švyturėlis. Ir vis dėlto — tik nežinia, ar dėl to reikėtų lengviau atsidusti, ar nusivilti — aparatas atrodė visiškai įprastai. Tokiu vargu ar įveiktum dvylikos šviesmečių atstumą, skiriantį nuo artimiausios žinomos kolonijos.

Staiga pagrindinė šviesa užgeso, valandėlei apakindama stebėtojų grupelę. Kai akys vėl apsiprato su tamsa, Brantas įžiūrėjo, kad priekinėje skraidyklės dalyje įtaisyti langai — pro juos iš vidaus sklido blausus švytėjimas. Oho! Labai jau panašu į transporto priemonę,g3benančią.žmones,anaiptol ne robotus, kas čiabuviams atrodė taip savaime suprantama.

Merės Voldron galvoje susiformavo lygiai ta pati pribloškianti išvada.

— Juk tai ne robotas — viduje esama žmonių! Nagi, nebegaiškime laiko. Brantai, nukreipk žibintuvėlio spindulį tiesiai į mane, kad jie mus pamatytų.

— Helga! — protestuodamas suspigo patarėjas Simonsas.

— Nebūk toks pusgalvis, Čarli. Eime, Brantai.

Ką ten pasakė žmogus, beveik prieš du tūkstantmečius pirmasis iškėlęs kojąį Mėnulio paviršių? „Tik vienąmažąžingsnelį…” Tuo tarpu jie sukorė gal kokius dvidešimt žingsnių — ir tada skraidyklės šone prasižiojo durys, čia pat išsilankstydamos žemyn dribtelėjo kopėčios — ir iš laivo išniro du humanoidai.

Toks buvo pirmasis Branto įspūdis. Bet tuojau pat jis susizgribo, kad jį bus suklaidinusi atvykėlių odos spalva — ar bent spalva tųkūno lopinėlių, kuriuos jis įžiūrėjo per lanksčią, skaidrią plėvelę, dengiančią juos nuo galvos iki kojų.

Atvykėliai nebuvo humanoidai — jie buvo patys tikriausižmonės.Jei Brantas