Pažvelgiau į namą: jis gana sėkmingai atlaikė išbandymą. Dalis stogo nuplėšta, langai išmušti, langinės nudrėkstos, bet visa kita lyg ir sveika. Mes pernešėme Breforą ir Polį į namą. Viduje viskas buvo apversta aukštyn kojom, ir spintų turinys voliojosi ant grindų. Šiaip ne taip pastatėme didįjį stalą ir paguldėme ant jo Breforą. Vandalis pasišovė padėti Masakrui.

Tik tuomet galiausiai prisiminiau dėdę. Observatorijos durys buvo atlapos, tačiau pro jas niekas neišėjo.

— Nueisiu pasižiūrėti, — pasisiūliau ir šlubčiodamas iškiūtinau laukan.

Už namo kampo sutikau sodininką Anselmą kurį buvau visiškai pamiršęs. Visas vargšelio veidas sruvo krauju. Pasiunčiau Anselmą persirišti žaizdų, nusigavau iki observatorijos ir užkopiau laiptais. Po kupolu šalia didžiojo teleskopo neradau nė gyvos dvasios. Tuomet įpuoliau į kabinetą. Čia aptikau susitaršiusį Menarą, knebinėjantį savo akinius.

— Kur dėdė? — sušukau.

— Nežinau, — atsakė jis, trindamas stiklus nosinaite. — Kai visa tai nutiko, jie ketino išeiti…

Išlėkiau iš kabineto ir surikau:

— Dėde! Mišeli! Martina!

Kažkas atsiliepė. Aplenkiau akmenų krūvą ir išvydau dėdę, atsišliejusi į uolos nuolaužą. Greta stovėjo Martina su perplėšta suknele. Net tą akimirką negalėjau nesigrožėti jos rankų dailumu.

— Jam išniro kulkšnis, — paaiškino mergina.

— O kur Mišelis?

— Nuėjo prie upelio vandens.

— Kas čia buvo, dėde? — paklausiau.

— Ką galiu atsakyti, jeigu pats ničnieko nežinau! Kaip jaučiasi likusieji?

Papasakojau, kas jiems nutiko.

— Reikia nusileisti į kaimą, pasižiūrėti, kaip laikosi gyventojai.

— Betgi saulė jau leidžiasi…

— Leidžiasi? Atvirkščiai, ji kyla!

— Saulė leidžiasi, dėde. Ji tik ką buvo kur kas aukščiau.

— Ak, tu kalbi apie šitą mažutį apgailėtiną vario žibintą? Verčiau atsigręžk atgal!