Atrodė, jog iš viršaus įstrižai krinta didžiuliai neregimi ašmenys, aukščiau kurių viskas dingo. Veikiausiai tai truko dvidešimt sekundžių. Aplink girdėjau slopius svečių šūksnius. Mačiau, kaip Mišelis įsiveržė į observatoriją. Ir staiga ji taip pat pranyko! Dar spėjau pastebėti, kaip keliais šimtais metrų žemiau prasivėrė kalnas, apnuogindamas visus savo geologinius sluoksnius, nutviekstus negyva kito pasaulio šviesa. Ir po akimirkos katastrofa užgriuvo mus pačius…

Namas sudrebėjo. Įsikirtau į stalą, ir tuomet išlėkė langas, tarsi išmuštas milžino keliu. Siaubingas viesulas išsviedė mane su visais likusiais laukan, ir mes nusiritome šlaitu, kabindamiesi už krūmų bei akmenų, apakinti, apkurtinti, dūstantys.

Viskas baigėsi po kelių sekundžių. Atsitokėjau už penkių šimtų metrų nuo namo tarp medienos nuolaužų, stiklo šukių ir čerpių duženų. Observatorija atsirado vėl — ir, matyt, visiškai sveikutėlė. Aplink tvyrojo prieblanda; iš viršaus liejosi keista rausva šviesa. Pakėliau akis ir išvydau saulę — mažutę, raudoną it varis, tolimą Ausyse spengė, kairysis kelis ištino, akis aptraukė ūkana. Ore tvyrojo nemalonus nepažįstamas kvapas.

Pirmiausiai pagalvojau apie brolį. Jis gulėjo ant nugaros už poros metrų nuo manęs. Puoliau artyn ir nustebęs pastebėjau, kad vėlei atgavau svorį. Polis tysojo užsimerkęs, iš kairiosios blauzdos, giliai perrėžtos stiklo dužena, sruvo kraujas. Kol veržiau jo koją tvarsčiu, paskubomis susuktu iš nosinės, brolis atsipeikėjo.

— Mes dar gyvi?

— Taip, tu sužeistas, tačiau nepavojingai. Tuoj pasižiūrėsiu, kaip jaučiasi likusieji.

Vandalis jau stojosi, Masakras apskritai atsipirko pamušta akimi. Jis priėjo prie Polio ir apžiūrėjo žaizdą.

— Niekai! Ko gero, veržti nereikia. Stambiosios kraujagyslės nepažeistos.

Breforas nukentėjo smarkiau: jis gulėjo be sąmonės su perskelta kaukole.

— Reikalinga skubi operacija, — subruzdo chirurgas. — Jūsų dėdės namuose turiu viską, ko gali prireikti.