— Vadinas, Žemė… mums… amžiams?

— Bijau, kad taip ir yra. Tačiau dabar pirmiausiai reikia surasti Mišelį.

Išvydau jį, nespėjęs nueiti nė dešimties žingsnių. Vaikinas išniro iš už posūkio, lydimas dviejų nepažįstamųjų — trisdešimtmečio bruneto ir ugniaplaukio kresno vyriškio, kuriam iš pažiūros galėjo būti apie keturiasdešimt. Mišelis ceremoningai pristatė juos abu — atrodė gana juokingai, ypač įvertinus susidėjusias aplinkybes:

— Simonas Bevenas, inžinierius elektrikas! Žakas Etranžas, metalurgas, gamyklos direktorius!

— Norėjome sužinoti, kas jums nutiko, — paaiškino Etranžas. — Iš pradžių apsilankėme kaime. Ten jau triūsia gelbėjimo komandos, joms į pagalbą pasiuntėme ir savo darbininkus. Bažnyčia subyrėjo. Merija taip pat sugriuvo, po nuolaužomis palaidodama merą ir jo šeimą. Pirmaisiais duomenimis kaime apie penkiasdešimt nukentėjusiųjų, yra sunkiai sužeistų. Be mero šeimos žuvo dar vienuolika žmonių. Tačiau didžiuma namų atsilaikė.

— O kaipgi jūsų gamykla? — paklausė dėdė.

— Žala menka, — atsakė Bevenas. — Jūs gi žinote, standartiniai namai — monolitiniai ir lengvi. Pačioje gamykloje pasislinko kelerios staklės.

— Pas mus kaip sykis vieši chirurgas, pasiųsime jį į kaimą, — pratarė dėdė. Tada atsigręžė į mus su Mišeliu: — Judu padėkite man: noriu pasiekti namą. Martina, atveskite Menarą! Eime su mumis, draugai!

Kai įėjome į namus, įsitikinau, jog Vandalis su Masakru pasidarbavo iš peties. Mano brolis ir Breforas gulėjo lovose. Masakras krovėsi savo gydytojo lagaminėlį.

— Eisiu žemyn, — pratarė jis. — Manau, ten irgi rasiu darbo.

— Taip, taip, — atsiliepė dėdė. — Štai šie ponai tik ką iš kaimo. Ten daug sužeistų.

Prisėdau ant Polio lovos.

— Kaip jautiesi, seni?

— Neblogai. Tik koją truputį skauda.

— O Breforas?

— Irgi nieko sau. Jau atgavo sąmonę. Bijojome, kad bus kur kas blogiau.