— Tuomet ir aš leisiuosi į kaimą.

— Eik, — sutiko dėdė. — Martina, Mišelis ir Vandalis taip pat gali eiti. Mudu su Menaru pabudėsime čia.

Mes iškeliavome. Pakeliui paklausiau inžinieriaus:

— Ar žinote, kokį rajoną aprėpė katastrofa?

— Ne. Pasidomėti dar suspėsime. Iš pradžių pasirūpinsime kaimu ir artimiausiomis fermomis, o paskui pasižiūrėsime, kas ten toliau…

Pagrindinę kaimo gatvę užvertė namų nuolaužos, užtat skersgatviai išliko beveik sveiki. Labiausiai nukentėjo centrinė aikštė; bažnyčia ir merija virto griuvėsių krūva. Kai priėjome, žmonės iš po nuolaužų traukė mero lavoną.

Atkreipiau dėmesį į vieną gelbėtojų grupę, kuri dirbo itin sparčiai ir darniai. Nuo jos atsiskyrė kažkoks jaunas vyriškis ir pasuko mūsų link.

— Pagaliau sulaukėme pastiprinimo! — džiugiai sušuko jis. — Suskubote pačiu laiku!

Vyriškis vilkėjo mėlyną kombinezoną, buvo kiek žemesnis, tačiau kur kas stambesnis už mane ir, matyt, pasižymėjo nepaprasta jėga. Po juodų plaukų kupeta žibėjo skvarbios akys, nutvieskiančios visą kaulėtą ryškių bmožų^yeidą Man jis išsyk patiko, o tolimesni įvykiai tą tarp mudviejų kilusią simpatiją pavertė tvirta draugyste.

— Kur sužeistieji? — pasiteiravo Masakras.

— Šokių salėje. Jūs gydytojas? Tenai jūsų kolega, jis tikrai neatsisakys pagalbos!

— Aš chirurgas.

— Kokia sėkmė! Ei, Žakai Pjerai, palydėk daktarą į tvarstomąjį!

— Eisiu su jumis, — pasisiūlė Martina. — Galėsiu asistuoti.

Mudu su Mišeliu prisijungėme prie grupės, tvarkančios griuvėsius. Vyriškis mėlynu kombinezonu karštai kažin ko pasiginčijo su inžinieriumi, paskui grįžo prie mūsų.

— Nelengva juos įtikinti, jog dabar visų svarbiausia — atnaujinti vandens ir, jei galima, elektros tiekimą. Inžinieriai irgi norėjo užsiimti valymu! Kada gi daugiau jie pasinaudos savo žiniomis, jeigu ne dabar? Beje, kokios judviejų profesijos?