Truputį apie save. Jums, mano artimiausiems ainiams, šitai neįdomu. Bet veikiai jūsų vaikai ir jūsų vaikų vaikai pamirš netgi tai, jog apskritai egzistavau. Ar daug aš pats žinau apie savo prosenelį?

Anų, lemtingųjų, metų liepą baigėsi pirmieji mano darbo metai — tuo laiku dirbau asistentu geologijos fakultete Bordo, Žemės mieste. Man buvo dvidešimt treji, ir nors gražuoliu manęs nevadino, sudėjimu nesiskundžiau. Gal dabar šiame jaunų milžinų pasaulyje išdžiūvęs senis atrodo juokingai, bet Žemėje manieji šimtas aštuoniasdešimt trys centimetrai ir masyvi figūra išties darė įspūdį. Tai jums šimtas aštuoniasdešimt trys — viso labo vidutinis ūgis! Jei norite žinoti, kaip atrodžiau, pažvelkite į mano pirmąjį anūką Žaną Buvau toks pat tamsiaplaukis, didžianosis, didžiarankis, turėjau tokias pat pilkšvai žalias akis.

Mėgau savo darbą ir nuoširdžiai apsidžiaugiau, kai, papildęs žinių bagažą apleidau universitetą bei grįžau į laboratoriją kur prieš keletą metų pirmąkart susipažinau su iškasenomis. Dabar mane juokino studentų klaidos — jie painiojo artimas rūšis, nors patyręs žmogus skirtumą pastebėtų išsyk.

Taigi, prasidėjo liepa.