Egzaminai baigėsi, ir mudu su broliu Poliu nusprendėme praleisti atostogas pas savo dėdę Pjerą Burnė, naujos, tik ką Alpėse pastatytos observatorijos direktorių. Nuo šiol gigantiško (penkių ir pusės metro skersmens) observatorijos teleskopo veidrodžio dėka prancūzų astronomai galės varžytis su savo kolegomis iš Amerikos. Drauge su dėde turėjo dirbti jo padėjėjas Roberas Menaras, nepaprastai kuklus, nepaprastai išsimokslinęs keturiasdešimtmetis viengungis bei visa armija astronomų, skaičiuotojų ir technikų. Vieni jų katastrofos metu atostogavo, kiti dar nebuvo spėję atvykti į vietą Tad atvažiavę radome tik Menarąbei du dėdės mokinius — brolį ir seserį, Mišelį ir Martiną Sovažus. Tuo metu jų dar nepažinojau.

Po Mišelio mirties praėjo jau šešeri metai, o jūsų senelė Maitina, kaip visi žinote, mane apleido prieš trejetą mėnesių. Bet anuo metu nė neįtariau, kokie jausmai mus susies ateityje. Atvirai šnekant, su savo ganėtinai uždaru charakteriu būčiau pasitenkinęs vien dėdės ir brolio draugija — Menaro galima neskaičiuoti — ir tuos du iš anksto vertinau kaip nemalonų priedą. Nemalonų, nepaisant jų jaunatvės; o gal kaip tik atvirkščiai: būtent dėl jų jaunatvės! Mi— šeliui buvo trisdešimt, o Martinai dvidešimt dveji.

Apie pirmuosius artėjančios katastrofos požymius išgirdau liepos dvyliktą dieną šešioliktą valandą. Buvau beveik susiruošęs į kelią kai kažin kas paskambino į duris. Atidariau ir išvydau savo pusbrolį Bernarą Verilaką — jis, kaip ir aš, buvo geologas. Prieš trejus metus Bernaras dalyvavo pirmojoje ekspedicijoje Žemė-Marsas, o praėjusiais metais leidosi į naują tarpplanetinį skrydį.

— Iš kur atsiradai?! — sušukau.

— Iš niekur, — atsakė Bernaras. — Mes nenusileisdami praskrie— jome elipsine orbita anapus Neptūno. Nelyginant kometa.

— Per tokį trumpą laikotarpį?

— Polis puikiai pasidarbavo prie mūsų senojo „Ronio” — dabar jis įveikia du tūkstančius kilometrų per sekundę, ir kad nors kas!