Surinkome daugybę augmenijos pavyzdžių; čia buvo blausiai žalių žolių su šiurkščiais, aštriais stiebais be žiedų ir aibės krūmokšnių su stebėtinai tiesiomis šakomis bei pilka metalinio atspalvio žieve. Lui aptiko ir vieną negyvą čionykštės faunos atstovą. Tas trijų metrų ilgio padaras panėšėjo į plokščią ir aklą bestuburį žaltį. Ant jo „galvos” pastebėjome dvi dideles aštrias žnyples su vidiniais kanalais. Vandalis pasakė, jog bemaž tokį įtaisą turi vabalo plaukiko lervos. Žemėje jis nieko panašaus nebuvo matęs. „Aklas žaltys” atrodė išdžiūvęs. Jo odoje pastebėjau angą, aplink kurią sustingo žvilgančios gleivės.

Vandalis norėjo pasiimti radinį su savimi, tačiau mes įsižiūrėjome atidžiau ir pastebėjome, kad sausa atrodo tik oda, o nepažįstamo gyvūno viduriai jau pūva. Todėl teko pasitenkinti fotonuotraukomis. Baimindamiesi, jog aukštoje žolėje gali slėptis gyvi ir tikriausiai pavojingi šio padaro gentainiai, paskubomis leidomės atgal į kaimą.

Už mūsų nugarų iki pat horizonto driekėsi žole apėjusi stepė, o viršum jos tolumoje kybojo dar vienas žalias debesis.

VIENATVE

Prieš pradėdami tyrinėti planetą, privalėjome kaip reikiant įsikurti išlikusiame žemiškosios teritorijos lopinėlyje ir suorganizuoti šiokią tokią bendruomenę. Kaime mūsų laukė geros žinios: šuliniuose vėl atsirado vanduo — tiesa, mažumą sūrokas, tačiau, Van— dalio manymu, visiškai tinkamas gerti. Surašymas vyko pilnu tempu. Su žmonėmis sunkumų nekilo, kebliau ėjosi su galvijais, bet visų kebliausiai — su materialinėmis atsargomis. Dėdė neklydo perspėdamas: „Mane pažįsta, tačiau aš jiems niekas — ne meras ir netgi ne municipalinis patarėjas”.

Pasak skaičiavimų, kaime bei apylinkių fermose gyveno 2847 žmonės, iš jų 943 vyriškiai, 1007 moterys ir 897 vaikai iki šešiolikos metų. Galvijų, regis, buvo daug, ypač karvių.