— Kol kas dviejose pusėse matėme tik pelkes, o trečiojoje — jūrą. Belieka išsiaiškinti, kas yra ketvirtojoje pusėje — jeigu jūsų sūnus mums leis.

— Šarlis jaunas, jis nežinojo, kas nutiko. Mes čia ničnieko nesupratome. Iš pradžių pamaniau, jog prasidėjo žemės drebėjimas, bet kai pamačiau dvi saules ir tris mėnulius… Dėkoju, dabar man viskas aišku. Tikiuosi, jūs su mumis išlenksite po taurelę?

— Dėkui. Apgailestaujame, tačiau mes neturime laiko.

— Na, ką jūs! Ida, paruošk svečiams…

— Ne, mes išties labai skubame, — pertraukiau jį aš. — Kol šviesu, privalome pasiekti „žemės kraštą” ir iki vakaro sugrįžti į kaimą

— Tokiu atveju negaišinsiu jūsų. Rytoj atvyksiu sužinoti žvalgybos rezultatų.

Mes vėl leidomės į kelią.

— Ta-aip, jie man nelabai patiko, — išsunkė Mišelis.

— Šlykštūs snukiai, — pritarė Lui. — Žinote, kas jie? Honegeriai, pasak jų pačių, šveicarai. Tėvas milijonierius, praturtėjo iš ginklų prekybos. O sūnelis dar bjauresnis už tėvą. Įsivaizduoja, neva visos merginos kraustosi iš proto dėl jo ir jo pinigų. Pasaulyje nėra teisybės! Ak, kad šie tipai būtų pražuvę po griuvėsiais vietoje mūsų geruolio mero!

— O kas gi ta prašmatni blondinė, buvusi su jais?

— Madlena Diušer, — atsakė Mišelis. — Kino aktorė. Įžymi ne tiek savo vaidmenimis, kiek skandalingais nuotykiais. Jos fotografijos buvo visuose laikraščiuose.

— O tuzinas tipų pakaruoklių fizionomijomis?

— Tikriausiai parankiniai purviniems darbeliams, — atsiliepė Lui.

— Bijau, kad šie žmonės pridarys mums nemažai rūpesčių, — susimąstęs pratarė Vandalis.

Vėl prasidėjo dyka zona. Keturias valandas traukėme per ją pėsčiomis, bet šįkart, didžiai savo nuostabai, už nuniokojimo ribos aptikome tvirtą dirvą Baisiausiai susijaudinau. Sustojau ant paskutiniosios kalkakmenio nuolaužos, įsiraususios į neregėtas žoles, nesiryždamas kelti kojos į kito pasaulio žemę. Ne tokie sentimentalūs Lui su Mišeliu tą žingsnį žengė pirmi.