Mano dėdė atsistojo, remdamasis lazda.

— Brangūs draugai! — prabilo jis. — Jūs žinote, jog neįtikėtina katastrofa veikiausiai amžiams atplėšė mus nuo senosios Žemės ir nubloškė į nepažįstamą pasaulį. Koks šis pasaulis? Kol kas nežinau. Jau regėjome, kad čia yra dvi saulės ir trys mėnuliai. Tegul tai jūsų nebaugina: mesjė kiurė ir jūsų mokytojas, kurie ne sykį buvo užsukę pas mane į observatoriją, galės patvirtinti, jog panašius reiškinius danguje stebime gana dažnai. Išties stebuklingo atsitiktinumo dėka (kiurė pritariamai linktelėjo) mes pakliuvome į planetą, kurios oras iš esmės beveik nesiskiria nuo žemiškojo ir yra tinkamas mūsų plaučiams. Pasak išankstinių apskaičiavimų, ši planeta turėtų būti truputį didesnė už Žemę. Lui Moljeras tik ką paaiškino, ką reikia daryti toliau. Kai tik sužinosiu ką nors nauja apie pasaulį, kuris nuo šiol tapo mūsų pasauliu, būtinai jums pranešiu.

Susirinkusieji abu pranešimus sutiko palankiai. Regis, valstiečiai iš atokesnių fermų susitaikė su katastrofa: tie namisėdos, šeimos žmonės, prisirišę prie savųjų laukų, iš esmės išsaugojo viską, ką turėjo iki šiol, o visu kitu nelabai ir domėjosi. Darbininkai buvo kur kas nepatiklesni.

— Senis kažką painioja su tuo savo kitu pasauliu. Juk mes gyvi, o į aną pasaulį nenumiręs neiškeliausi!

— Iš kurgi tuomet dvi saulės?

— Na, antroji visai mažytė! Be to, su dabartine technika pamatysime dar ne tiek! Jei norite žinoti, visa tai bošų darbas, o jūsų antroji saulė — kažkas panašaus į atominę bombą!

Daugiausiai šeimyninių dramų kilo tarp kaimo gyventojų. Daugelis neteko artimųjų, žuvusių po namų griuvėsiais ar nuošliaužomis, o vienas jaunuolis niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog niekada daugiau nepamatys savo sužadėtinės, išvykusios paviešėti pas pusseserę. Jis bet kokia kaina norėjo pasiųsti jai telegramą!