Už dviejų dienų, sekmadienį, pabudome nuo varpų gaudesio. Parapijiečių padedamas klebonas ištraukė iš po nuolaužų bažnyčios varpus, pakabino juos ant didžiulės ąžuolo šakos ir ėmė skambinti. Kai atskubėjome į aikštę, kiurė po atviru dangumi jau baigė laikyti sekmadienines mišias. Mūsų kiurė buvo šaunus žmogus; vėliau dvasininkas įrodė, kad putniame jo kūne gyvena didvyrio siela.

Prisiartinau priėjo.

— Sveikinu, monsinjore, jūsų varpai priminė mums gimtąją Žemę.

— Monsinjore? — nusistebėjo klebonas.

— Na, taip, juk dabar jūs vyskupas. Beje, ką čia tauškiu — jūs mums patsai popiežius!

— Dieve gailestingas, aš apie tai nepagalvojau! — blykšdamas sulemeno kiurė. — Kokia baisi atsakomybė…

— Nieko, susidorosite!

Palikau suglumusį storulį ir pasukau į mokyklą kur jau triūsė Lui. Jam padėjo mokytojas su žmona ir du jaunuoliai.

— Kaip vyksta surašymo darbai?

— Po truputį stumiamės į priekį. Jei kas nors slapukauja, apie tokį visuomet galima sužinoti iš kaimynų. Štai išankstiniai paskaičiavimai: trys šimtai penkiasdešimt gamyklos darbininkų, penki meistrai, penki inžinieriai, keturi astronomai, geologas — tai tu; chirurgas, gydytojas, vaistininkas, biologas, istorikas — tavo brolis; antropologas, veterinaras, du mokytojai, du račiai, trys akmentašiai, dailidė su pameistriais, automechanikas, kiurė, bažnyčios patarnautojas, trys kavinių savininkai, konditeris, du kepėjai, trys bakalėjininkai, du galanterininkai, kalvis su dviem kūjarankiais, šeši akmens skaldyklos darbininkai, du žandarai, laikrodininkas, jis ir radijo imtuvų meistras, siuvėjas su dviem mokiniais, dvi siuvėjos, girininkas, o likusieji — valstiečiai. Gi tėtušis Boriu primygtinai pareikalavo, kad jį įrašytume kaip brakonierių. Taip, visai pamiršau! Dar pilies šeimininkas su savo sūneliu, dukrele, meiluže ir bent tuzinu asmens sargybinių, neskaitant kitų šeimynykščių. Iš jų nėra ko tikėtis, nebent nemalonumų.