VAGA

VILNIUS, 1967

Stanislaw Lem „NIEZWYCIĘŻONY”

Warszawa, WMON, 1965. Wydanie II

Vertė K. Skudavičius

„Nenugalimasis”, antros klasės kreiseris, didžiausias laivas, kurį turėjo Bazė Lyros sistemoje, varomas fotoninės traukos, skrido per žvaigždyno kraštą. Aštuoniasdešimt trys įgulos nariai miegojo tuneliniame centrinio denio hibernatoriuje. Kadangi reisas buvo palyginti trumpas, tai buvo pritaikyta ne pilna hibernacija, o labai gilus miegas, kada kūno temperatura nenukrinta žemiau kaip dešimt laipsnių. Vairavimo kabinoje veikė automatai. Jų regėjimo lauke, ties taikiklio kryželiu švytėjo saulė, nedaug karštesnė už paprastą raudoną nykštuką. Kada jos diskas užėmė pusę ekrano, anihiliacijos reakcija buvo sustabdyta. Kurį laiką visame laive viešpatavo visiška tyla. Be garso veikė klimatizatoriai ir skaičiavimo mašinos. Dingo vos juntama vibracija, kurią anksčiau kėlė šviesos stulpas, veržęsis iš paskos tartum be galo ilga tamson įsmeigta špaga ir stiamęs laivą. „Nenugalimasis” skrido toliau maždaug šviesos greičiu, apmiręs, gūdus, tartum be gyvos dvasios.

Paskui pultuose, rausvai nutviekstuose tolimos viduriniame ekrane sušvitusios saulės, ėmė vienas kitam mirksėti žiburėliai. Pajudėjo feromagnetinės juostos, programos palengva slinko vis į naujus ir naujus prietaisus, kibirkščiavo jungikliai, ir srovė ėmė tekėti laidais, keldama gaudesį, kurio niekas negirdėjo. Elektros varikliai, kuriuose tepalas buvo seniai sustingęs, suktis pradėjo labai sunkiai, iš pradžių storai suūžė, o paskui ėmė dūgzti. Matiniai kadmio luitai slinko iš pagalbinių reaktorių, magnetiniai siurbliai į šaldytuvo spirales varėskystą natrį, laivagalis suvirpėjo, o pertvarose pasigirdo silpnas krebždesys — nelyginant ten būtų ėmę lakstyti pulkai žvėrelių ir belsti nagučiais į metalą. Vadinasi, automatiniai kontrolieriai pradėjo savo ilgą kelionę, tikrina kiekvieną kėliklių sandūrą, korpuso hermetiškumą, metalinių siūlių tvirtumą. Visas laivas sušnarėjo, subruzdo — jis budo, tik jo įgula dar miegojo.