Pagaliau vienas automatas, gavęs savo programinę juostą, pasiuntė signalą hibernatoriaus centrinei. Su šalto oro srove ėmė plūsti žadinamosios dujos. Tarp lovų nuo grindų grotelių padvelkė šiltas vėjas. Tačiau žmonės sunkiai budo. Kai kurie silpnai mataravo rankomis — dabar juos ėmė kamuoti kliedesys ir košmaras. Pagaliau vienas atmerkė akis. Laivas buvo paruoštas. Jau kelios minutės ilguose koridoriuose, šachtose, keltuvuose, kajutėse, vairinėje, darbo patalpose ir slėgimo kamerose degė blyški dirbtinė dienos šviesa. Ir kol kosmonautai pro miegus murmėjo, dūsavo ir nesąmoningai deiavo, laivas, tarsi nesulaukdamas, kada įpula pabus, pats pradėto paruošiamai} stabdvmo manevrą. Centriniame ekrane pasirodė iš laivo pirmpalio pliūptelėję ugnies liežuviai. Ligi tol lygiai skriejusį laivą sukrėtė smūgis — galingi priekiniai varikliai stengėsi sulaikyti „Nenugalimąjį”, kuris svėrė aštuoniolika tūkstančių tonų ir skrido didžiausiu greičiu. Kartografinėse kajutėse pašoko standžiai susukti žemėlapių ritiniai. Tai vienur, tai kitur tarsi atgijo nestipriai pritvirtinti daiktai: kambuzuose sužvangėjo indai, susvyravo plastmasinės krėslų atkaltės, prie sienų ėmė linguoti denių diržai ir lynai. Visoje raketoje kilo bildesys, stiklų žvangesys ir skardus dūzgėjimas. Tuo tarpu iš hibernatoriaus jau sklido balsai; žmonės iš nebūties, kurioje išbuvo septynis mėnesius, po trumpo miego grįžo į tikrovę.

Laivas mažino greitį. Visa planeta, apsigaubusi ruda debesų vata, uždengė žvaigždes. Vis lėčiau judėjo išgaubtas vandenyno veidrodis, atspindėdamas saulę. Regėjimo lauke pasirodė rusvas, krateriais išmargintas kontinentas. Denių postuose esantieji žmonės nieko nematė. Žemai po jais, milžiniškuose variklio viduriuose, didėjo duslus riaumojimas, dėl didžiuli svorio rankos nenulaikė rankenų.