„Gerokai padirbėjo”, — pagalvojo jis, pamatęs meteoritų įbrėžimus. Vietomis šarvų plokštės nebeblizgėjo, tartum išėstos stiprių rūgščių. Liftas, baigęs savo trumpą kelią, neatsitrenkdamas nusileido ant supūstos smėlio bangos. Visi trys iššoko ir tuojau pat virš kelių įklimpo smėlyje. Tik robotas, skirtas apsnigtiems plotams tirti, juokingai, tačiau drąsiai krypavo kaip antis savo karikatūriškai suplotomis pėdomis. Rohanas liepė jam sustoti, o pats su Jordanu ir Blanku kruopščiai apžiūrėjo visas laivagalio tūtų angas, kiek tai buvo įmanoma padaryti iš lauko pusės.

— Jas reikėtų truputį pašlifuoti ir prapūsti, — pasakė jis.

Tik išlindęs iš po laivagalio, Rohanas pastebėjo, koks didžiulis laivo šešėlis. Tarsi platus kelias jis driekėsi per kalvas, apšviestas jau besileidžiančios saulės. Smėlio bangų tai- syklingumas dvelkė ypatinga ramybe. Jų įdubos buvo pilnos žydrų šešėlių, viršūnės švytėjo rausva prieblanda, ir šis malonus, švelnus rausvumas priminė Rohanui spalvas, kadaise matytas vaikiškoje paveiksluotoje knygelėje. Toksai neįtikimai švelnus buvo tasai rausvumas. Rohanas iš eilės apžiūrinėjo kopas, pastebėdamas vis naujus persikinio švytėjimo atspalvius, kuo toliau, tuo vis rudesnius ir sukapotus juodų šešėlių piautuvų. Pagaliau jo žvilgsnis nuklydo net ten, kur, susiliedamos į ištisą geltoną pilkumą, rūsčiai stūksojo nuogų vulkaninių uolų plokštės. Jis vis tebestovėjo ir žiūrėjo, o jo vyrai neskubėdami, automatiškai, kaip buvo įpratę per daugelį metų, atlikinėjo įprastinius matavimus, rinko į mažus konteinerius oro ir smėlio pavyzdžius, kilnojamu zondu, kurio grąžtą laikė arktanas, matavo grunto radioaktyvumą.