Rohanas į jų plušėjimą nekreipė jokio dėmesio. Kaukė dengė tik jo nosį ir burną, akys ir visa galva nebuvo uždengtos, nes jis buvo nusiėmęs negilų apsauginį šalmą. Jautė, kaip vėjas kedena plaukus, kaip švelnios smiltelės nusėda ant veido, kaip kutendamos įsispraudžia tarp plastmasinės kaukės kraštų ir skruostų. Vėjo gūsiai pleveno kombinezono kelnių kiškas, didžiulis, tartum patinęs, saulės diskas, į kurį be baimės buvo galima žiūrėti tik kokią sekundę, dabar kybojo ties raketos viršūne. Tęsiamai švilpavo vėjas, jėgų laukas ”dujoms judėti

nekliudė, todėl Rohanas negalėjo jspėti, kur kyla iš smėlio jo nematoma siena. Didžiulis, akimis matomas plotas buvo bc gyvos dvasios, tartum čia niekada nebuvo įžengusi žmogaus koja. Atrodė, kad čia visai ne ta planeta, kuri prarijo „Nenugalimoj o” klasės laivą su aštuonių dešimčių žmonių įgula — didžiulį, prityrusį kosmoso keliauninką, galėjusį per sekundės dalį pasiekti milijardų kilovatų galingumą, paversti jį energijos laukais, pro kuriuos neprasiskverbdavo joks materialus kūnas, sukoncentruoti į naikinančius žvaigždžių temperatūros spindulius, galinčius paversti degėsiais kalnų virtinę arba išdžiovinti jurą. Tačiau vis dėlto čia žuvo tasai Žemėje sukurtas plieninis organizmas — daugelį amžių trukusio technologijos klestėjimo vaisius. Pradingo nežinomubūdu, be pėdsako, be SOS signalo, tartum ištirpo šioje rudoje ir pilkoje tuštumoje.

„Ir visas šis žemynas atrodo taip pat”, — pagalvojo Rohanas. Jis gerai atsiminė, kaip iš aukštybių atrodė kraterių raupai ir kaip tarp jų judmo vien tiktai debesys, nepaliaujamai, lėtai vilkdami savo Šešėlius per begalinę kopų laviną.

— Aktyvumas? — neatsigręždamas paklausė jis.

— Nulis, nulis du, — atsakė Jordanas klūpodamas ir tuoj atsistojo. Jo veidas buvo paraudęs, akys blizgėjo. Dėl kaukės balsas buvo pasikeitęs.

„Tai reiškia — mažiau, negu nieko, — pagalvojo Rohanas. — Beje, dėl tokio didelio neatsargumo anie nebūtų žuvę, automatiniai indikatoriai būtų sukėlę aliarmą, net jeigu niekas nebūtų pasirūpinęs kontroliniu stereotipu,”