Vienu kartu dykuma ekranuose suspindo lyg fosforas. Su švilpesiu ir didžiausiu griausmu, apipildamas laivą liepsnos srautu, mažytis sviedinys išlėkė iš laivo smaigalyje esančio išmetiklio. Toldamas busteris vis silpniau švysčiojo į kopų atšlaites ir pagaliau užgeso. Mažosios raketos dabar jau nebesigirdėjo, užtat visame pulte tiesiog beprotiškai sumirguliavo šviesos. Pašėlusiai greitai iš tamsos šokčiojo pailgi balistinės kontrolės žiburiukai, jiems pritardamos, žybsėjo perlinės distancinio valdymo lemputės, paskiau pasirodė spalvotos eglutės pavidalo signalai apie eilinį sudegusios pakopos atsiskyrimą, ir pagaliau viršum tų visų vaivorykštės spalvų margumyno sutvisko baltas, švarus keturkampis — ženklas, kad palydovas išėjo į orbitą. Sniego baltumu tviskančio jo paviršiaus viduryje atsirado pilka salelė, kuri virto skaičiumi 67. Tai buvo skridimo aukštis. Rohanas dar kartą patikrino orbitos elementus: ir perigėjus, ir apogėjus buvo numatytose ribose. Cia jis jau nebeturėjo ko veikti. Žvilgtelėjo į denio laikrodį, kurio rodyklė rodė aštuonioliktą, paskiau į laikrodį, kuris rodė dabar tikrą vietos laiką, — buvo vienuolikta nakties. Valandėlę užmerkė akis. Džiaugėsi, kad teks nuvykti prie vandenyno. Jis mėgo veikti savarankiškai.

Rohanas buvo mieguistas ir alkanas. Valandėlę svarstė, ar nereikėtų nuryti stimuliuojančią tabletę, bet nusprendė, kad pakaks vakarienės. Atsikeldamas pajuto esąs labai pavargęs, nustebo, ir tas nustebimas jį truputį prablaivė. Nusileido žemyn, į kajutkompaniją. Ten jau buvo jo naujieji žmonės — du pagalvinių transporterių vairuotojai, tarp jų Jargas, kurį Rohanas mėgo už linksmumą, ir Ficpatrikas su dviem kolegomis — Broza ir Kechlinu. Jie jau baigė vakarieniauti, kai Rohanas dar tik užsisakė karštos sriubos ir ėmė iš sieninio automato duoną ir butelį nealkoholinio alaus. Kai, nešdamas visa tai ant padėklo, jis ėjo prie stalo, truputį virptelėjo grindys — „Nenugalimasis” paleido dar vieną palydovą.