— Ką reiškia „iš principo”? Galima ar negalima kvėpuoti?

— Toks metano kiekis nėra nepavojingas. Po kurio laiko prisisotina kraujas. Tai gali sukelti tam tikrus nežymius reiškinius smegenyse. Kvaitulį… Bet ne tuoj, po valandos, o gal po kelių valandų.

— Ar neužtektų kokio nors metano absorbento?

— Ne, astrogatoriaų. Gaminti absorbentus neapsimoka,

nes reikėtų juos dažnai keisti, o, be to, ir deguonies procentas vis dėlto per mažas. Aš tai už deguonies aparatus.

— Taip… O kiti taip pat?

Vitė ir Eldjarnas linktelėjo. Horpachas atsistojo.

— Taigi pradedame. Rohanai! Kaip su zondais?

— Tuoj paleisime. Ar prieš tai dar galiu patikrinti orbitas?

— Galite.

Rohanas išėjo, palikęs laboratorijos triukšmą. Kai grįžo j vairinę, kaip tik leidosi saulė — tokia tamsi, jog beveik violetinio atspalvio raudonas jos disko kraštelis buvo išrėžęs horizonte nepaprastai ryškų dantytą kraterio kontūrą. Dangus, šiame Galaktikos rajone tirštai nusėtas žvaigždėmis, atrodė dabar labai padidėjęs. Vis žemiau žiebėsi dideli žvaigždynai, gaubdami tamsoje išnykstančią dykumą. Rohanas susijungė su laivo smaigalyje esančiu raketų paleidėju. Ten kaip tik buvo ruošiamasi paleisti pirmąją fotopalydovų porą. Sekantieji turėjo pakilti po valandos. Rytoj nakties ir dienos metu padarytos abiejų planetos pusrutulių nuotraukos turėjo duoti visos pusiaujo juostos vaizdą.

— Minutė trisdešimt viena… azimutas septyni. Nustatau… — kartojo garsiakalbyje skambus balsas.

Rohanas pritildė jį ir atsuko krėslą į kontrolinę lentą. Jis niekam nebūtų prisipažinęs, bet jam visada būdavo smagu žiūrėti į šviesų žaismą, paleidžiant zondą į orbitą aplink planetą. Pirmiausia balta, žydra ir rubino spalvomis sužibo busterio kontrolieriai. Paskiau suburzgė starto automatas. Kai jis staiga liovėsi tiksėjęs, truputį virptelėjo visas laivo korpusas.