Broza užsispyrė būtinai sugauti bent vieną tokią žuvį. Prasidėjo medžioklė; zondai, šaudydami elektros išlydžiais, vaikėsi šmižinėjančius žalsvoje prietemoje šešėlius, bet tariamosios žuvys manevravo nepaprastai vikriai. Tiktai po keleto šūvių į vieną pasisekė pataikyti. Zondas, pačiupęs ją savo žnyplėmis, tuojau pat buvo nukreiptas į krantą, o Kechlinas ir Ficpatrikas tuo tarpu manipuliavo kitu zondu, rinkdami plaukiojančius gelmėje plaušelius, kurie jiems pasirodė panašūs į vietinius dumblius. Pagaliau jie pasiuntė zondą j patį dugną, į ketvirčio kilometro gylį. Stipri dugno srovė labai trukdė valdyti zondą ir vis nešė jį į dideles povandeninių akmenų krūvas. Pagaliau keletą iš jų pasisekė apversti, ir,

kaip teisingai spėjo Kechlinas, po šia priedanga buvo įsikurusi ištisa kolonija liaunų teptuko pavidalo sutvėrimėlių.

Kai abu zondai sugrįžo į jėgų lauko zoną ir biologai ėmėsi darbo, jau pastatytame barake, kur galima buvo nusumti Įkyrėjusias kaukes, Rohanas, Jargas ir likusieji žmonės pirmą kartą tą dieną gavo karšto valgio.

Vakaras atėjo berenkant mineralų pavyzdžius, tiriant priedugnio radioaktyvumą, matuojant insoliaciją ir atliekant šimtus panašių nuobodžių darbų, kuriuos vis dėlto reikėjo atlikti sąžiningai, net pedantiškai, jeigu norėjai gauti patikimus rezultatus. Temstant visa, kas įmanoma, buvo padaryta, ir Rohanas ramia sąžine priėjo prie mikrofono, kada jį iškvietė Horpachas iš „Nenugalimoj o”.

Vandenyne buvo pilna gyvų būtybių, kurios visos iki vienos vengė pakrantės ruožo. Išskrostos žuvies organizmas nieko ypatingo neparodė. Apytikriais duomenimis evoliucija planetoje truko daug šimtų milijonų metų. Rastas žymus kiekis žaliųjų dumblių, ir tuo buvo galima paaiškinti, kodėl atmosferoje yra deguonies.