Taigi, nors biologai protestavo, tvirtindami, kad tyrimams atlikti neužtektų ir keleto savaičių, motorai buvo paleisti, ir kolona pajudėjo į šiaurės vakarus. Rohanas negalėjo savo draugams pranešti jokių smulkmenų apie „Kondorą”, nes ir pats nežinojo. Jis tik norėjo kuo greičiau patekti į laivą, nes tikėjosi, kad vadas duos jam kitą užduotį, kurioje bus daugiau galimybių padaryti naujus atradimus. Žinoma, dabar pirmiausia reikėjo ištirti spėjamą „Kondoro” nusileidimo vietą. Tad Rohanas leido mašinas visa jėga, ir, atgal jievažiavo, lydimi pragariško akmenis trupinančių vikšrų žlegėjimo. Sutemus užsidegė dideli reflektoriai, vaizdas buvo nepaprastas ir netgi kraupus — kas minutę šviesos stulpai apšviesdavo tamsoje beformius, tarsi judančius milžinų siluetus, nors tai buvo tik uolos — paskutiniai sudūlėjusios kalnų grandinės likučiai. Keletą kartų teko sustoti prie gilių tarpeklių, žiojinčių bazalte. Pagaliau gerokai po vidurnakčio jie vis dėlto pamatė iš visų pusių apšviestą, tartum per paradą, „Nenugalimojo” korpusą, kuris iš tolo švytėjo it metalinis bokštas. Visame jėgų lauko perimetre į visas puses judėjo mašinų voros, buvo iškraunamos atsargos, degalai, žmonių grupės stovėjo po pandusu akinančioje jupiterių šviesoje. Grįžtantieji jau iš tolo išgirdo šio skruzdėlyno bruzdesį. Virš judančių šviesos stulpų stūksojo nebylus, šviesos blyksnių laižomas kreiserio korpusas. Užsidegė žydri žiburėliai, rodydami, kur bus atidarytas kelias pro jėgų uždangą, ir storu smulkių dulkių sluoksniu apneštos mašinos viena po kitos įvažiavo į rutulinės erdvės vidų. Rohanas, dar nespėjęs nušokti ant žemės, sušuko vienam iš arčiausiai stovinčių žmonių, — jis pažino, kad tai Blankas, — klausdamas, kas atsitiko „Kondorui”.