Bet bocmanas apie spėjamą atradimą nieko nežinojo. Iš jo Rohanas nedaug teišgirdo. Keturi palydovai, prieš sudegdami tankesniuose atmosferos sluoksniuose, atsiuntė vienuolika tūkstančių nuotraukų, kurios buvo prumtos per radiją ir tuojau pat iš eilės perkeltos į specialiai apdorojamas plokšteles kartografinėje kajutėje. Kad nereikėtų be reikalo gaišti laiko, Rohanas išsikvietė kartografų techniką Eretą ir, plaudamasis po dušu, ėmė klausinėti apie viską, kas atsitiko laive.

Eretas buvo vienas iš tų, kurie gautame fotografiniame žemėlapyje ieškojo „Kondoro”. Sic plieninio grūdelio smėlio okeanuose vienu metu ieškojo apie trisdešimt žmonių. Be planetologų, šiam tikslui buvo mobilizuoti kartografai, radiolokatorių operatoriai ir visi laivo pilotai. Jie pasikeisdami ištisą parą peržiūrinėjo gaunamą fotografinę medžiagą, žymėjo kiekvieno įtartino planetos taško koordinatas. Tačiau žinia, kurią Rohanui pranešė vadas, pasirodė esanti klaidinga. Laivu buvo palaikyta nepaprastai aukšta uola, nes nuo jos krito šešėlis, nuostabiai panašus į taisyklingą raketos šešėlį. Vadinasi, apie „Kondoro” likimą vis dar nebuvo jokios žinios.

Rohanas norėjo eiti raportuoti laivo vadui, bet šis jau buvo išėjęs ilsėtis, todėl nuėjo į savo kajutę. Nors buvo pavargęs, bet ilgai negalėjo užmigti. O kai atsikėlė anksti rytą, astrogatorius per planetologų vadovą Baiminą įsakė jam visą surinktą medžiagą perduoti centrinei laboratorijai. Dešimtą ryto Rohanas pajuto baisiausią alkį — dar nebuvo pusryčiavęs — ir nusileido į antrą aukštą, įėjo į mažą radiolokatoriaus operatorių kajutkompaniją, ir čia, kai stovėdamas jau baigė gerti kavą, prie jo prišoko Eretas.

— Ką, jau suradote?! — sušuko Rohanas, pamatęs sujaudintą kartografo veidą.