Visa tai netruko nė pusės sekundės. Stojo tyla, kurią trikdė tolimas urzgimas — tai ūžė apatiniuose laivo aukštuose paleidžiami varikliai. Ekranuose išryškėjo dykuma, juodai rudi uolų šlaitai, tingiai slenkančių smėlio bangų dryžiai. Viskas buvo kaip ir anksčiau, tik viršum „Nenugalimojo” išsiskleidė nematomas jėgų lauko kulipolas, užtverdamas kelią j laivą. Ant panduso pasirodė judą žemyn metaliniai krabai su antenų malūnėliais; jie pakaitomis sukiojosi čia į kairę, čia į dešinę. Inforobotai, daug didesni už lauko emiterius, buvo suplotais korpusais ir turėjo išlenktus, išskėstus j šalis metalinius kojokus. Klimpdami smėlyje ir tartum su pasišlykštėjimu traukdami iš jo giliai prasmengančias galūnes, šie nariuotakojai išsisklaidė ir išsidėstė energobotų grandinės tarpuose. Pridengimo operacijos metu centriniame vairinės pulte matiniame fone blykčiojo kontroliniai žiburėliai, o impulsinių skaitiklių skydai tvyksėjo žalsva šviesa. Atrodė, kad į šiuos du žmones dabar žiūri didelės kačių akys. Rodyklės visur stovėjo ties nuliais, rodydamos, kad niekas nebando prasiskverbti pro nematomą jėgų lauko užtvarą. Tik jėgų paskirstymo rodyklė kilo vis aukščiau pro raudonus gigavatų brūkšnelius.

— Nusileisiu apačion ir ko nors užkąsiu. Jūs, Rohanai, vykdykite stereotipą, — staiga atsitraukdamas nuo ekrano, pavargusiu balsu pasakė Horpachas.

— Distanciniu būdu?

— Jeigu taip norite, galite ką nors pasiųsti… arba nueiti pats.

Tai pasakęs, astrogatorius atstūmė duris ir išėjo. Valandėlę Rohanas dar matė jo profilį menkoje tyliai žemyn besileidžiančio lifto šviesoje. Jis žvilgtelėjo į lauko indikatorių pultą. Nulis. „Tiesą sakant, reikėjo pradėti nuo fotogramometrijos, — pagalvojo jis. — Reikėjo skrieti aplink planetą tol, kol būtų gautas pilnas nuotraukų komplektas. Gal tuo būdu kas nors paaiškėtų, nes vizualiniai stebėjimai iš orbitos ne daug ko verti; žemynai tai ne jūra, o visi stebėtojai su savo žiūronais — tai ne jūrininkai marše. 2inoma, norint padaryti nuotraukų komplektą, reikėtų skraidyti beveik mėnesį laiko.”