Jis išėmė iš žemos sieninės spintelės ploną siaurą tomą ir, padėjęs jį ant balto pulto su daugybe rankenėlių, pasakė:

— Jūs tai skaitėte?

— Taip.

— Paskutinis jų signalas, kurį užregistravo hipertransliatorius, artimiausią bują Bazės zonoje pasiekė prieš metus.

— Jo turinį žinau atmintinai. „Nusileidimas į Regis III baigtas. Planeta negyvenama, sub-Deltos 92 tipo. Išsilaipiname į žemyną antrąja procedūra Evanos kontinento pusiaujo srityje.”

— Taip. Bet tai buvo ne paskutinis signalas.

— Žinau, astrogatoriau. Po keturiasdešimt valandų hipertransliatorius užregistravo seriją impulsų, perduotų lyg ir Morzės ženklais, tačiau neturinčių jokios prasmės, o po to — daug kartų besikartojančius keistus garsus. Hertelis juos pavadino „už uodegos tampomų kačių miauksėjimu”.

— Taip… — tarė astrogatorius, bet buvo matyti, kad jis nesiklauso.

Jis vėl stovėjo prie ekrano. Ties pačiu regėjimo lauko pakraščiu, prie pat raketos, pasirodė pandusas, kuriuo it per paradą vienas paskui kitą slinko energobotai, trisdešimties tonų mašinos su ugniai atspariais silikoniniais šarvais. Šliauždami žemvn, jie iš lėto atidarinėjo, kėlė į viršų savo gaubtus ir todėl darėsi vis platesni. Nuslinkę nuo panduso, energobotai giliai niro į smėlį, bet ir toliau slinko nesustodami, ardami smėlio kalvą, kurią vėjas j; buvo supustęs aplink „Nenugalimąjį”. Jie suko čia į vieną, čia į kitą pusę, kol pagaliau po dešimties minučių visą laivo perimetrą žiedu apsupo metaliniai vėžliai. Sustoję energobotai pamažu ėmė kastis į smėlį, kol visai dingo. Tik žybsinčios dėmės, tolygiai išsidėsčiusios ruduose kopų šlaituose, žymėjo vietas, kur kyšojo nedideli Dirako emiterių kupolai. Plieninės, putų plastmase išklotos vairinės grindys sudrebėjo po kojomis. Žmones nukrėtė trumpas it žaibas, ryškus, tačiau vos juntamas virpulys, ir vėl viskas nurimo, tiktai, akimirką raumenys dar buvo pašiurpę nuo žvangesio, o matytas vaizdas-išskydo akyse.