Arthur C. Clarke
Tolimosios Žemės dainos
Nei visoje kosminėje erdvėje, nei tūkstančiuose pasaulių nebus žmonių, kurie išsklaidytų mūsų vienatvę. Galbūt aptiksime išminties, o gal surasime galios; galbūt galingi prietaisai tik… veltui dairysis į kur nors kosmose plūduriuojančias mūsų nuolaužas lyg vėjo gainiojamus debesis; ir jų savininkus kamuos toks pat ilgesys, koks kamuoja ir mus. Vis dėlto pati gyvybės prigimtis bei evoliucijos principai byloja mums atsakymus. Tik štai apie kažkur kitur, ir dar toliau, gyvenančius žmones atsakymo mums niekad nesulaukti…
Parašiau nedorą knygą ir jaučiuosi tyras kaip avinėlis.
Serija „Pasaulinės fantastikos Aukso fondas”, 312 tomas
Vertė Anita Kapočiūtė
Arthur C. Clarke
THE SONGS OF DISTANT EARTH
New York, Del Rey books, 1986
ISBN 9955100966
Copyright © byArthur C.Clarke, 1986
Cover art copyright © by Vincent Di Fate, 1996
I. TALASA
1. Tarnos paplūdimys
Valtis dar net nespėjo apiplaukti rifo, o Mirisa jau pastebėjo, kad Brantas kunkuliuoja įniršiu. Įtempta poza, kuria jis stovėjo prie vairo — jau nekalbant apie patį faktą, kad užduotis parplukdyti valtį į krantą neatiteko miklioms Kumaro rankoms — akivaizdžiai bylojo, jog Brantui kažkas smarkiai sugadino nuotaiką.
Mirisa išniro iš palmių paunksnės ir neskubriu žingsniu patraukė įpakrantę, šlapias smėlis lipo jai prie kojų. Kai ji atsidūrė prie pat vandens, Kumaras jau vyniojo burę. „Mažylis” jos broliukas — tiesa, ūgiu jau beveik jąpavijęs, tvirtas ir raumeningas — linksmai pamojo seseriai. Ne kartą ir ne du Mirisa susivokdavo apgailestaujanti, kad Brantas smarkiai stokoja Kumaro džiugaus lengvapėdiškumo, kurio, regis, neįveiktų jokia pasitaikiusi krizė…
Brantas net nelaukė, kol valties pirmagalis užšliauš ant smėlio: šoko į gana gilų, juosmenį siekiantį vandenį ir, piktai taškydamas debesis purslų, nubrido į krantą.