— Tu tik pasižiūrėk! — suriko. — Tik pažiūrėk, ko šitie vėl pridirbo!
Laisvąja ranka jis mostelėjo šiaurinio horizonto link.
— Šįkart… šįkart jie taip lengvai nebeišsisuks! O merė tegul sau šneka, kątik nori!
Mirisa atsitraukė į šalį, o nedidukas laivelis, tarsi koks pirmykštis jūrų gyvūnas, pirmąkartą sumanęs išlipti į sausumą, lėtai užšliaužė ant smėlėto kranto, pasispirdamas besisukančiais užbortiniais velenėliais. Kai tik jis persiropštė potvynio vandens ribą, Kumaras išjungė variklį ir stryktelėjęs žemėn išdygo prie pat vis dar tebeputojančio kapitono.
— Kalu ir kalu Brantui į galvą, — prašneko jis, — kad tai — tik nelaimingas atsitikimas, nieko daugiau. Galbūt kas nors užkliuvo tempiamu inkaru. Na, pagalvokite patys: kuriems galams šiauriečiaityčiašitaip elgtųsi?
— Sakau ir sakysiu, — atrėžė Brantas. — Ogi štai kodėl: jie tiesiog tingi patys kurti technologijas. Jie bijo, kad mes išgaudysime per daug žuvų. Jie…
Akies kraštu jis pastebėjo, kad Kumaras išsišiepė nuo ausies iki ausies, ir sviedė į jį tą vielų raizginį. Bet vaikinukas nė nemirktelėjęs jį sugavo.
— Siaip ar taip, net jei tai iš tikrųjų tik nelaimingas atsitikimas, tose vietose jiems nieku gyvu nevalia nuleisti inkaro! Visuose žemėlapiuose ta teritorija paženklinta kuo aiškiausiai, didelėmis raidėmis: NESIARTINTI — MOKSLINIAI TYRINĖJIMAI.
Taigi, bet kuriuo atveju ketinu pateikti protestą.
Brantas jau nuleido garą: šiek tiek pakunkuliavęs, atlėgo; kad ir kaip smarkiai įpykdavo, siutas jam visuomet išsivadėdavo per kelias minutes. Baimindamasi išblaškyti pasitaisiusiąnuotaiką, Mirisa pirštais perbraukė jam nugarą ir prašneko kuo meiliausiu balsu:
— Na kaip, ar pavyko sugauti maistui tinkamos žuvies?
— Žinoma, ne! — įsiterpė Kumaras.