Brantas žinojo, jog kaip tik toks laivas ir nusileido Talasoje prieš septynis šimtus metų. Kai kelias pradėjo vingiuoti į kalvą, jie pravažiavo keletąnetgi dabar vis dar ryškėjančių randų — kadaise juos čia paliko pirmieji robotai ekskavatoriai, rausę žaliavą dabartinių planetos gyventojų protėviams sukurti. Dar akimirka — ir jie išvys kadai apleistas žaliavų perdirbimo įmones — ir…
— Kastail— neramiai sukuždėjo patarėjas Simonsas.
— Stabdyk! — įsakė merė. — Išjunk variklį, Brantai. — Ji siektelėjo automobilyje įtaisyto milrofono.
— Kalba merė Voldron. Esame prie septintojo kilometro žymos. Tiesiog priešais mus žiba švieselė — matome jąpro medžių šakas; atrodo, ji — tiksliai Pirmojo Nusileidimo vietoje. Ničnieko negirdime. Vėl pajudame pirmyn.
Nė nelaukęs įsakymo, Brantas švelniai stumtelėjo pirmyn greičio valdymo svertą. Jo laukė išties jaudinantis įvykis — turbūt pats įspūdingiausias per visągyvenimą, neminint tiesiog ant galvos užgriuvusio '09ųjų uragano.
Tiesa, vadinti uraganąjaudinančiu įvykiu — pasakyta gerokai per švelniai; Brantui tąsyk smarkiai pasisekė, kad išvis liko gyvas. Savo ruožtu pavojus galbūt grėsė ir dabar, bet Brantui sunku buvo tuo patikėti. Nejaugi robotai būna priešiškai nusiteikę? Juk atvykėliai Talasoje nė negali ieškoti ko nors kita, nebent žinių ir draugystės…
— Žinote ką? — prašneko patarėjas Simonsas. — Akimirką anksčiau, nei tasai aparatas pasislėpė už medžių, aš spėjau neblogai į jį įsižiūrėti. Galvąguldau: tai — kažkokio tipo lėktuvas. Sėkliniai laivai, savaime suprantama, niekad neturėdavo sparnų, nebūdavo ir aptakūs.