Tiesa, egzistavo labai didelė tikimybė, kad Žemės dydžio Pasadenos planetoje klimato sąlygos ne itin palankios, veikiau priešingai, mat ją, reikia manyti, stipriai veikė netolima Kentauro B žvaigždė, tačiau kitąpotencialų kelionės tiksląnuo Žemės skyrė beveik dvigubai didesnis atstumas. Į Sirijų X skriejantis laivas keljcje užtruktų daugiau nei keturis šimtus metų, o kai jį pasiektų, Zemės galbūt jau nebebūtų.

Tačiaujeigu sėkmingai pavyktų kolonizuoti Pasadeną, laiko parsiųsti Žemėn gerą žinią pakaktų į valias. Du šimtai metų kelionei, dar penkiasdešimt — apšilti kojas ir pasistatyti nedidelį siųstuvą, o signalui pakaks vos ketverių metų pasiekti Žemę… Vadinasi, jeigu sėkmė nenusigręš, maždaug 2800aisiais jau galima tikėtis džiaugsmo protrūkio Žemės gatvėse…

Iš tikrųjų žinios sulaukta 2786aisiais — Pasadena atsiliepė netgi greičiau, nei tikėtasi. Naujienos tiesiog įelektrino žmones, apie puikesnį paskatinimą sėklinimo programos plėtojimui nebuvo ko nė svajoti. Tuo metu jau buvo išsiųsta apie dvidešimt sėklinių laivų, kiekvienas — šiek tiek techniškai tobulesnis už savo pirmtaką. Paskutinieji modeliai jau galėjo išvystyti dvidešimtąją dalį šviesos greičio, tad jų pasiekiamu nuotoliu atsidūrė daugiau nei penkiasdešimt planetų.

Nors Pasadenos švyturys nutilo iškart po to, kai pasiuntė žinią apie sėkmingąnusileidimą, vis dėlto nusivylimas truko neilgai. Juk tai, kas kartą jau padaryta, galima padaryti ir dar, ir dar kartą — ir net su kur kas didesne sėkmės tikimybe.

Dvidešimt aštuntajame amžiuje atsirado galimybė atsisakyti grubios užšaldytų embrionų technologijos. Buvo surastas būdas kur kas lengviau, kur kas saugiau ir net kur kas talpiau į naujausių kompiuterių atmintį suvesti genetinę informaciją, kurią Gamta užkodavo spiralinėje DNR molekulės struktūroje, taigi, vienu sėkliniu laivu, ne didesniu už įprastą, tūkstantį keleivių talpinantį lėktuvą, tapo įmanoma pergabenti milijoną genotipų.