Sią apysaką rašėm 1960 metais. Ir anksčiau, ir po to esame parašę gana daug apsakymų, kuriuose taip pat pavaizdavom ateities pasaulį tokį, kokį norėtume matyti. Rengdami naująjį apysakos leidimą, į ją įtraukėme kai kuriuos iš tų apsakymų, organiškai įeinančius, kaip mums rodėsi, į mūsų svajonių „sistemą“.
Jei bent dalis mūsų skaitytojų įsigyventų į čia pavaizduotą pasaulį, jei sugebėtume juos įtikinti, kad apie tokį pasaulį verta svajoti, kad tokiam pasauliui verta dirbti, jaustumės savo uždavinį atlikę.
PIRMAS SKYRIUS
BEVEIK TOKIE PATYS
NAKTIS MARSE
Rudas smėlis po kraulerio ratais staiga įslūgo. Piotras Novagas įjungė atbulinę eigą ir šūktelėjo Mandeliui: „Šok!“ Krauleris pradėjo trūkčioti, žerdamas smėlio ir dulkių debesis, ir, iškėlęs paskuigalį, klimpti gilyn. Novagas išjungė variklį ir išsirito iš kraulerio. Jis parpuolė keturpėsčias ir ėmė sparčiai repečkoti šalin. Smėlis po juo slūgo ir smego skradžiai, bet Novagas vis dėlto nusigavo iki tvirtos vietos ir, parietęs po savim kojas, atsisėdo.
Jis pamatė Mandelį, klūpantį kitame duburio pakrašty, ir garo gaubiamą kraulerio paskuigalį, kyšantį iš smėlio duburio dugne. Kad šitaip gali atsitikti „Driežo“ tipo krauleriui, teoriškai numatyti buvo neįmanoma. Bent jau čia, Marse. Krauleris „Driežas“ buvo lengva, greita mašina — penkiavietė atvira platforma su keturiomis autonominėmis vikšrinėmis važiuoklėmis. Bet štai jis pamažu grimzdo į juodą skylę, kurioje blizgėjo riebus gilus vanduo. Vanduo garavo.
— Kiaurymė, — kimiai tarė Novagas. — Nepasisekė. Ir pasitaikyk tu man…
Mandelis atgręžė į Novagą veidą, iki akių uždengtą deguonies kaukės.