— Taip, nepasisekė, — pasakė jis.

Vėjo visai nebuvo. Garo kamuoliai iš kiaurymės kilo statmenai į juodai violetinę padangę, nusėtą didelėmis žvaigždėmis. Žemai vakaruose kabojo saulė — mažas ryškus skritulys viršum kopų. Nuo kopų per rausvą lygumą driekėsi juodi šešėliai. Buvo visiškai tylu, tik čiužėjo į duburį tekanlis smėlis.

Na, tiek to, — tarė Mandelis ir atsistojo. — Ką darysim? Jo ištraukti, žinoma, negalima. — Jis linktelėjo į kiaurymės pusę. — O gal galima?

Novagas pakratė galvi.

Ne, Lazari Grigorjevičiau, — pasakė jis. — Mudu jo neiš trauksim.

Pasigirdo pratisas gurgesys, kraulerio paskuigalis nugrimzdo, ir juodame vandens paviršiuje vienas paskui kitą iškilo ir sprogo keli purslai.

— Taip, matyt, neištrauksim, — pasakė Mandelis. — Reikia eiti, Piotrai Aleksejevičiau. Vieni niekai — trisdešimt kilometrų. Per kokias penkias valandas nueisim.

Novagas žiūrėjo į juodą vandenį, jau apsitraukusį plonu raštuotu ledeliu. Mandelis žvilgtelėjo į laikrodį.

— Aštuoniolika dvidešimt. Vidurnaktį būsim ten.

— Vidurnaktį, — pakartojo Novagas, lyg abejodamas. — Kaip tik vidurnaktį.

„Liko trisdešimt kilometrų, — pagalvojo jis. — Dvidešimt kilometrų reikės eiti tamsoje. Teisybė, turim infraraudonuosius akinius, bet vis tiek prasti mūsų popieriai. Ir atsitik tu man šitaip… Krauleriu būtume nuvažiavę dar su šviesa. O gal grįžti į Bazę ir paimti kitą kraulerį? Iki Bazės keturiasdešimt kilometrų, visi krauleriai bus išsivažinėję, ir į plantacijas nusigautumėm tik rytoj rytą, kai jau būtų per vėlu. Ak, kaip negerai susiklojo!“

— Nieko, Piotrai Aleksejevičiau, — pasakė Mandelis ir patapšnojo sau per klubą, kur po kailiniais maskatavo dėklas su pistoletu. — Nueisim.

— O kur įrankiai? — paklausė Novagas.

Mandelis apsidairė.

— Aš juos išmečiau, — pasakė jis. — Aha, va kur jie…