Observatorijoje nušvito vienas langelis, užgeso ir nušvito vėl.

— Patronas kviečia, — pratarė Mišelis. — Teks eiti.

Jis dirstelėjo į švytintį savo laikrodžio ciferblatą.

— Kelinta valanda? — paklausiau.

— Vienuolika trisdešimt šešios.

Mišelis atsistojo, ir ūmai visiškai netikėtai šis paprasčiausias judesys bloškė vaikiną link sienos, esančios už gerų trijų metrų. Visi apstulbo.

— Po velnių!.. Tapau besvoris!

Aš irgi pakilau ir, nepaisant visų atsargos priemonių, rėžiausi galva į sieną.

— Nieko sau!

Iš visų pusių aidėjo nuostabos šūksniai. Kelias minutes skrajojome po svetainę nelyginant vėjo blaškomos dulkelės. Visus persmelkė keistas kažin kokios vidinės tuštumos jausmas. Man svaigo galva. Buvo sunku suvokti, kur dabar viršus, o kur apačia. Kabindamasis už baldų, šiaip ne taip nusigavau iki lango. Pasidingojo, kad išsikrausčiau iš proto: žvaigždės šoko pašėlusią sarabandą — tokią jų atspindžiai šoka juodam vandeny. Žvaigždės mirgėjo, įsižiebdavo, užgesdavo ir tvyksteldavo vėl, staigiai liuoksėdamos iš vietos į vietą.

— Pažvelkite! — sušukau.

— Pasaulio pabaiga, — sudejavo Masakras.

— Panašu, — sukuždėjo Mišelis, mėšlungiškai kabindamasis į mano petį.

Nuo žvaigždžių šokio ribuliavo akyse; pažvelgiau žemiau ir surikau vėl:

— Pažvelkite!

Kairėje pusėje viena po kitos nyko kalnų viršūnės, nurėžtos lygiau nei peiliu pjaustomas sūris. Ir toji stichija artėjo mūsų link!

— Sesuo! — kimiai aiktelėjo Mišelis ir puolė prie durų.

Regėjau, kaip jisai skuodžia taku link observatorijos, liuoksėdamas nerangiais dešimtmetriniais žingsniais. Apie nieką negalvodamas, nepatirdamas ničnieko, netgi baimės, automatiškai dėjausi atmintin visa, kas vyksta.