Septintą dvidešimt pasirodė namų šeimininkas su savo svita. Septintą trisdešimt mes sėdome prie stalo.
Neskaitant susirūpinusių dėdės ir Menaro veidų, pietūs praėjo linksmai. Net Breforas ne be humoro papasakojo, kaip jam tik vargais negalais pavyko išvengti ganėtinai garbingų, bet ne itin malonių vedybų su Ona genties vado dukra Ugnies Žemėje. Tačiau mano dėmesį visiškai užvaldė Martina. Kai mergina būdavo rimta, jos veidas panėšėdavo į ledinį statulos marmurą, bet kai juokdavosi, atlošdama galvą ir atmesdama sunkią plaukų kupetą, Dieve tu mano, kaip spindėdavo jos akys ir kokia graži ji atrodė!
Bet tą vakarą aš neilgai mėgavausi Martinos draugija. Aštuntą penkiolika dėdė pakilo ir linktelėjo merginai. Jie išėjo drauge su Menaru, ir pro langą mačiau, kaip trys figūrėlės kopia link observatorijos.
KATASTROFA
Kavą gėrėme terasoje. Vakaras buvo tykus. Besileidžianti saulė nudažė tolimų kalnų viršūnes rožine spalva. Mišelis skundėsi atsainiu požiūriu į astronomines planetų studijas — ši problema atsirado tuomet, kai Polio Bernadako ekspedicijos ėmė tyrinėti planetas, kaip sakoma, „iš arti”. Vandalis papasakojo apie paskutiniuosius atradimus biologijos srityje. Temo. Virš kalnų kybojo mėnulio puselė, žibėjo žvaigždės. Su tamsa plūstelėjo vėsa, ir mes sugrįžome į svetainę. Atsisėdau šalia Mišelio veidu į langą.
Atmintin stebėtinai ryškiai įsirėžė menkiausios to vakaro smulkmenos, nors nuo tų laikų prabėgo šitiek metų! Mačiau observatorijos kupolą; vakarinio dangaus fone aiškiai išsiskyrė maži bokšteliai su pagalbiniais teleskopais. Bendras pokalbis veikiai užgeso, visi neskubiai šnekučiavosi poromis. Aš kalbėjausi su Mišeliu. Nežinia kodėl jaučiausi lengvas ir laimingas. Atrodė, jog nieko nesve— riu ir netgi ne sėdžiu, o sklendžių virš savojo krėslo nelyginant plaukikas vandenyje.