— Geologas.

— Astronomas.

— Tiek to, pravers vėliau. Dabar turime svarbesnio darbo.

— Vėliau? Ką norite tuo pasakyti?

— Manding, jūs jau žinote, kad mes nebe Žemėje. Nereikia būti mokslininku, kad susigaudytum. Ir vis dėlto kaip keista! Dar vakar inžinieriai dalino man nurodymus, o šiandien jau aš jiems sakau, ką reikia daryti.

— O kas jūs pats? — pasiteiravo Mišelis.

— Lui Morjeras, gamyklos cecho meistras. O judu abu?

— Jis — Mišelis Sovažas, o aš — Žanas Burnė.

— Vadinas, esate mūsų žvaigždžių ganytojo giminaitis? Puikus seniokas!

Šitaip šnekučiuodamiesi kibome į darbą Veikiai prie mūsų prisijungė dar du darbininkai.

— Tyliau! — ūmai pratarė Mišelis. — Ar girdite?

Iš po nuolaužų krūvos aidėjo tykūs pagalbos šauksmai.

— Nagi, Pjerai, — Lui grįžtelėjo į vieną savo darbininką, — sakyk, kas čia gyveno?

— Motušė Feijė su dukrele. Mergaitė buvo dailutė, gal šešiolikos. Palūkėk! Kartą buvau pas jas užsukęs. Štai čia buvo virtuvė. Ojos veikiausiai kambaryje, antai tenai!

Jis parodė į kampą, pusiau užverstą sienos nuolaužomis. Mišelis pasilenkė ir sušuko į plyšį:

— Laikykitės! Mes ateiname jums į pagalbą!

Visi įtemptai įsiklausė. Galiausiai kančios sklidinas mergiškas balselis atsiliepė:

— Greičiau! Greičiau…

Mikliai, bet itin atsargiai pradėjome rausti tunelį, nuolat aptikdami pačius netikėčiausius daiktus: šluotą, rankdarbių krepšį, radijo imtuvą. Praėjo pusė valandos. Aimanos apačioje nutyko. Tuomet nusprendėme surizikuoti, padidinome spartą ir spėjome laiku iš po griuvėsių ištraukti Rozą Feijė. Jos motina buvo mirusi.

Apie šį gelbėjimo darbų epizodą taip nuodugniai pasakoju todėl, kad vėliau Roza, pati to nenorėdama, tapo pirmojo Telo karo priežastimi — nelyginant Spartos Elena.

Nunešėme merginą į lazaretą ir susėdome užkąsti, nes visi jautėmės klaikiai išalkę. Žydroji saulė tviskėjo zenite, o mano laikrodis rodė tik septynias valandas ir septyniolika minučių. Šviesulys pakilo apie dvyliktą nakties. Vadinas, žydroji diena tęsėsi maždaug keturiolika valandų ir trisdešimt minučių.