Visą antrąją dienos dalį dirbome nesudėdami rankų. Vakare, kai žydroji saulė pradingo už horizonto, o rytuose pakilo maža raudona saulė, po griuvėsiais nebeliko nė vieno sužeistojo. Viso jų buvo aštuoniasdešimt vienas. Dvidešimt vienas žmogus žuvo.

Aplinkui nūnai išsekusį šulinį įsikūrė margaspalvis taboras. Pastogės netekę žmonės spietėsi po antklodėmis, ištemptomis ant karčių. Vieną tokią palapinę Lui pastatė savo gelbėjimo komandos nariams. Susėdome prie jos ir pavakarieniavome — valgėme šaltą mėsą su duona, užgerdami raudonu vynu, gyvenime nesu gėręs nieko gardesnio! Paskui nuėjau į tvarstomąjį, vildamasis pasimatyti su Martina, tačiau mergina jau miegojo. Masakras buvo patenkintas: pavojingų atvejų pasitaikė nedaug. Čionai jo nurodymu neštuvais atgabeno Breforą ir mano brolį. Abu jautėsi kur kas geriau.

— Atleiskite man, — prabilo chirurgas, — stačiai krintu iš nuovargio, o rytoj manęs laukia sudėtinga operacija, ypač šiomis sąlygomis.

Grįžau prie savo palapinės, išsitiesiau ant storo šiaudų sluoksnio ir akimoju užmigau.

Mane pažadino variklio gausmas. Buvo „naktis”, tai yra, toji pati purpurinė prieblanda, kurią dabar vadina „raudonąja naktimi”. Automobilis sustojo už sugriuvusio namo. Apėjau griuvėsius ir išvydau savo dėdę: jiedu su Vandaliu atvažiavo sužinoti, kaip mums sekasi.

— Kas naujo? — paklausiau.

— Nieko. Elektros nėra, observatorijos kupolas nejuda. Buvau gamykloje. Etranžas sako, jog srovės nebus dar ilgai: užtvanka liko Žemėje. Beje, galiu pasakyti, kad ši planeta aplink savo ašį apsisuka per dvidešimt devynias valandas ir kad jos ašis visiškai nedaug pasvirusi orbitos plokštumos atžvilgiu.