— Iš kur žinai?

— Labai paprasta. Žydroji diena truko keturiolika valandų trisdešimt minučių. Raudonoji saulė pasiekė zenitą per septynias valandas ir penkiolika minučių. Vadinas, para tęsiasi dvidešimt devynias valandas. Toliau: diena ir „naktis” vienodos trukmės, o mes, kaip matyti, esame toli nuo ekvatoriaus, veikiausiai ties keturiasdešimt penktuoju šiaurinės platumos laipsniu. Išvada: planetos ašis pasvirusi gana nereikšmingai, na, nebent šioje žemėje atsidūrėme lygiadienio periodu. Raudonoji saulė kybo už mūsų orbitos ribų ir, regis, lygiai kaip ir mes sukasi aplink žydrąjį šviesulį. Mus čionai atbloškė tą akimirką kai saulės švietė abipus planetos. Vėliau sulauksime dienų, kai mums švies išsyk abi saulės, o retsykiais nesimatys nė vienos. Ateis juodos ar, tiksliau pasakius, mėnulio dienos.

— Mėnulio dienos? Nejau čia yra mėnulis?

— Pasižiūrėk pats!

Pakėliau akis į dangų. Rausvame skliaute blyškiai spindėjo du mėnuliai: vienas maždaug toks, kaip ir mūsiškis, gi antras gerokai didesnis.

— Tik ką jie buvo trys, — tęsė dėdė. — Pats mažiausias mėnulis jau nusileido.

— Kiekgi truks šita „naktis”?

— Maždaug valandą. Į gamyklą buvo užsukę valstiečiai iš aplinkinių fermų. Ten aukų nedaug. Bet užtat toliau…

— Reikia nuvažiuoti ir pasižiūrėti patiems, — pertraukiau jį aš. — Pasiimsiu tavo mašiną ir su Mišeliu bei Moljeru važiuosime pasižvalgyti. Juk reikia išsiaiškinti, kokia mūsų teritorija!

— Tuomet aš važiuosiu su jumis.

— Ne, dėde, tau išniro kulkšnis. Mes galime įstrigti: teks eiti pėsčiomis. Dabar atliksime visai trumputį reidą. O vėliau…

— Gerai. Tuomet padėk man išlipti ir nuvesk iki jūsų ligoninės. Ar einate su manimi, Vandali?

— Norėčiau traukti į šią žvalgybą — atsiliepė biologas. — Manau, jog žemės paviršiaus lopinys nėra didelis ir mes sugebėsime apsukti jį ratu, tiesa?

— Taip, jei tik keliai bus pravažiuojami, — sutikau. — Ką gi, keliaukim drauge. Gal pamatysime ką nors nauja iš jūsų srities. O ir kelionė bus nelengva, jūsiškė keliautojo patirtis tikrai pravers.