Pažadinau Mišelį ir Lui.

— Gerai, važiuokime, — atsiliepė Moljeras. — Tik pirmiausiai norėčiau pasikalbėti su jūsų dėde. Paklausykite, mesjė Burnė, — kreipėsi jis į astronomą — kol važinėsime, prašau jūsų užsiimti skaičiavimais. Reikia suskaičiuoti gyventojus, maisto atsargas, ginklus, instrumentus ir panašiai. Po mero mirties jūs čia pats gerbiamiau— sias žmogus. Puikiai sutariate ir su kiurė

Visi įsiropštėme į atvirą automobilį — ganėtinai seną, tačiau vis dar patikimą Jau sugniaužiau vairą, kai dėdė man šūktelėjo:

— Palauk! Pasiimk tą daiktą, kuris guli mano portfelyje!

Atidariau portfelį ir išsitraukiau karišką keturiasdešimt penktojo kalibro pistoletą.

— Čia mano karininko ginklas, — paaiškino dėdė. — Pasiimk jį. Ar maža ką galite sutikti! Pirštinių skyrelyje yra dvi dėžutės su kulkomis.

— Gera mintis! — pritarė Lui. — O kito ginklo neturite?

— Aš neturiu, bet manau, jog kaime rasime medžioklinių šautuvų.

— Teisingai! Užsuksime pas tėtušį Boriu. Kadaise jis buvo kolonijinės armijos karininkas ir užkietėjęs medžiotojas.

Pažadinome senį ir, nepaisant jo protestų, rekvizavome beveik visą arsenalą: vieną vinčesterį, du medžioklinius šautuvus ir karteče užtaisytus patronus.

Kai pajudėjome į rytus, jau kilo saulė. Iš pradžių važiavome keliu; retsykiais pasitaikydavo griūčių, tačiau mums pavykdavo jas aplenkti, ir tik prie vienos kliūties sugaišome ištisą valandą. Po trijų valandų prasidėjo visiško chaoso zona; priešaky, kiek tik akys užmatė, grūdosi pasišiaušę kalnai, milžiniškos žemių, akmenų, medžių krūvos ir — deja! — namų griuvėsiai.

— Ko gero, žemės kraštas jau nebetoli, — pastebėjo Mišelis. — Verčiau eikime pėsčiomis!

Pasiėmę ginklus bei truputį maisto, patraukėme į nuniokotą zoną Automobilį palikome be apsaugos. Ko gero, pasielgėme neapgalvotai.