Daugiau nei valandą skverbėmės į priekį. Visa, kas mus supo, man, geologui, atrodė tikrų tikriausia fantasmagorija! Ko tik čia nebuvo: kristalinė magma, nuosėdinės uolienos ir taip persimaišiusios mezozojaus nuosėdos, jog vienoje vietoje aptikau trilobitą, kreidos periodo amonitą ir tretinius numulitus.

Lui su Vandaliu žingsniavo priešaky. Kol apžiūrinėjau suakmenėjusias iškasenas, jie užsiropštė šlaitu, pasiekė viršūnę ir nustebę šūktelėjo. Mudu su Mišeliu nuskubėjome įkandin.

Priešais mus iki pat horizonto dryksojo milžiniška pelkė, sklidina riebaus vandens, apžėlusi šiurkščia žole, tarsi nužerta pilkomis dulkėmis. Peizažas buvo grėsmingas ir didingas. Vandalis kilstelėjo prie akių binoklį ir atidžiai apžiūrėjo horizontą.

— Tenai kalnai! — pareiškė jis, perduodamas binoklį man.

Toli pietryčiuose pelkę ribojo žydras dantytas kalnagūbris.

„Žemiškoji zona” įsiterpė į pelkę aukštu kyšuliu, ant akmenų visur kur tamsavo išdžiūvęs dumblas. Atsargiai nusileidome prie vandens. Kaip matyti, čia buvo gilu. Vanduo atrodė ganėtinai perregimas, mažumą sūrokas.

— Visur tuščia, — pastebėjo Vandalis. — Nei žuvų, nei paukščių.

— Pažvelkite tenai! — pratarė Mišelis, rodydamas į tolėliau plytinčią dumbliną seklumą. Seklumoje gulėjo kažin koks žalsvas gal metro ilgio padaras. Vienoje jo pusėje įžiūrėjau burnos angą, apjuostą šešiais minkštais čiuptuvais; po kiekvienu blausiai žibėjo pilkšvai žalia akis. Kitame gale dryksojo galinga uodega, užsibaigianti suplotu peleku. Smulkmenų neįžvelgėme: sekluma buvo pernelyg toli. Bet kai pradėjome kopti šlaitu aukštyn, lygiai toks padaras su prie kūno prigludusiais čiuptuvais išniro iš vandens ir tučtuojau pasinėrė vėl; niekas nespėjo nė aiktelti.

Dar sykį apžvelgėme bekraštę pelkę ir pirmąkart per visą viešnagės šioje planetoje laiką aukštai danguje pastebėjome debesėlį. Jis buvo žalsvos spalvos. Tik vėliau mums buvo lemta sužinoti grėsmingą jo reikšmę.