— Manding, dabar tai jau nebesvarbu, — sumurmėjo Mišelis.

Kai tik sustojome prie pilies, terasoje pasirodė dvi merginos ir

jaunuolis. Jis buvo aukštas, tamsiaplaukis ir, ko gero, patrauklus, tačiau dabar vaikino veidą iškreipė pagiežingos nuostabos grimasa. Viena mergina, irgi pakankamai daili, veikiausiai buvojo sesuo. Antroji, vyrėlesnė, atrodė pernelyg ryški blondinė, kad jos plaukų spalvą galėtumei palaikyti natūralia. Jaunuolis mikliai nubėgo laiptais žemyn.

— Jūs ką, nemokat skaityti?

— Manau, — pradėjo Vandalis, — esamomis aplinkybėmis…

— Kokios dar aplinkybės? Čia privati valda, ir joje nepageidauju regėti ničnieko, išskyrus savo svečius!

Tuo metu aš buvau jaunas, karštakošiškas, nevaldžiau emocijų, todėl pašaipiai atsiliepiau:

— Paklausyk, pienburni, mes specialiai atvykome pasiteirauti, ar jūsų „giminės” pilis neužvirto ant to, kas tau atstoja galvą Nejau šitaip dera sutikti gelbėtojus?

— Tučtuojau nešdinkitės! — suriaumojo jisai. — Antraip įsakysiu išmesti jus iš čia su visa jūsų griuvena!

— Išvažiuosime ir patys, — atsakė Vandalis, sulaikydamas mane. — Tačiau leiskite pasakyti, jog dabar mes kitoje planetoje, kur jūsų pinigai vargiai ko beverti…

— Kas čia dedasi?

Terasoje pasirodė pagyvenęs plačiapetis vyriškis, lydimas tuzino augalotų ir nesimpatiškų vaikinų.

— Tėti, šie tipai įsiveržė be leidimo, o dabar…

— Patylėk, Šarli! — pertraukė jį pilies šeimininkas. Paskui jis atsigręžė į Vandalį: — Jūs kalbėjote apie kitą planetą. Kaip jus suprasti?

Vandalis paaiškino.

— Vadinas, mes jau nebe Žemėje? Įdomu, įdomu… Planeta negyvenama, neliesta?