— Skrydis buvo sėkmingas?

— Dar koks! Padarėme aibę stulbinančių nuotraukų. Užtat kelyje atgalios buvo riesta.

— Kažkas nutiko? Nesklandumai?

— Taigi ne. Mus kažin kur užnešė. Polis ir šturmanas-astronau— tas Klodas Romjė tikina, jog susidarė įspūdis, neva į Saulės sistemą įsiveržė materijos masė — didžiulė, tačiau visai neregima. Tiesa, Si— gurdas galvoja kitaip, o mūsų žurnalistas Rėjus Mak-Li tvirtina, kad pasišalinimo iš Neptūno orbitos proga mes mažumėlę padauginome ir todėl visi mūsų skaičiavimai niekam tikę.

Jis dirstelėjo į savo laikrodį.

— Šešiolika dvidešimt. Turiu eiti. Smagių tau atostogų! O kada susiruoši traukti su mumis? Kitas objektas — Jupiteris. Žinai, ten darbo pakaks ne tik dviems geologams! Išsirinksi tokią temą disertacijai, kokios dar nieks neregėjo. Na, tiek to, pasišnekėsime kitą sykį. Šią vasarą norėčiau aplankyti tavo dėdulę.

Durys užsivėrė. Jei būčiau žinojęs, kad mums jau niekada nelemta pasimatyti! Senis Bernaras… Ko gero, jis jau miręs. Dabar jam būtų devyniasdešimt šešeri. Tiesa, pusbrolis tikino, jog marsie— čiai sugeba kone dvigubai pailginti savo gyvenimo trukmę, tad, galimas daiktas, jis tebėra gyvas ir klajoja kažin kur kosmose. Bet

jei Bernaras būtų žinojęs, kas laukia manęs, veikiausiai nebūtų taip paprastai užtrenkęs durų!

Tą vakarą mudu su broliu sėdome į traukinį ir jau kitą dieną ketvirtą po pusiaudienio atvykome į vietą, į… pavadinimo neatmenu, bet tai ir nesvarbu.

Stotis buvo mažutė ir neįsimintina. Mūsų jau laukė. Nerūpestingai pasirėmęs į sparną, prie mašinos stovėjo ilgšis blondinas — dar aukštesnis už mane. Pastebėjęs mus, pamojo ranka, priėjo ir prisistatė:

— Mišelis Sovažas. Dėdė atsiprašo, jog negalėjo judviejų pasitikti, mat turi svarbaus ir skubaus darbo.

Mašina sparčiai didino greitį.

— Kas nors nauja žvaigždiniuose ūkuose? — pasiteiravo mano brolis.

— Veikiau jau visoje Visatoje. Vakar vakare norėjau nufotografuoti Andromedos ūką — ten yra viena neseniai atrasta žvaigždė. Atlikęs skaičiavimus įjungiau didžiojo teleskopo automatiką, bet, laimei, iš smalsumo dirstelėjau į ieškiklį — mažą žiūroną, įtvirtintą lygiagrečiai su didžiuoju objektyvu. Ir kąjūs sau manote! Andromedos ūkas tvyrojo aštuoniolika laipsnių į šalį nuo savo normalios padėties! Vos ne vos jį aptikau…