— Kaip keista! — gyvai atsiliepiau aš. — Vakar prieš kelionę Bernaras Verilakas man sakė…

— Vadinas, jis grįžo? — pertraukė Mišelis.

— Taip, iš Neptūno orbitos. Tai štai, Bernaras sakė, kad jie arba suklydo skaičiuodami, arba atgaliniame kelyje kažin kas nukreipė laivą į šalį.

— Štai kaip? PonąBurnė ši naujiena nepaprastai sudomins.

— Bernaras Verilakas žadėjo šią vasarą apsilankyti observatorijoje, o kol kas galiu jam parašyti ir paprašyti pranešti smulkmenas…

Mes plepėjome, o mašina lėkė per slėnį. Greta plento spindėjo geležinkelis.

— Ką ar traukinys dabar važiuoja iki pat kaimo?

— Ne, šią liniją neseniai nutiesė iki lengvųjų metalų gamyklos, kuri mums atiteko palikimo. Gerai, kad gamykla visiškai automatizuota, antraip tektų perkelti observatoriją — dėl dūmų.

— Ar gamykla didelė?

— Dabar čia viso trys šimtai penkiasdešimt darbuotojų. Turėtų būti bent dvigubai daugiau.

Prasidėjo serpantinas: kelias ropštėsi link observatorijos, stūksančios neaukšto kalno viršūnėje. Papėdėje išsipleikė nedidelis aukštikalnių slėnis su mažu žavingu kaimeliu. Kiek aukščiau kaimo šmėžavo standartiniai nameliai, susigrūdę aplink gamyklą. Tolumon už kalnų viršūnių driekėsi aukštos įtampos linija.

— Srovė tiekiama gamyklai, — paaiškino Mišelis. — Jai pastatė ir užtvanką. Ta pati linija elektrą tiekia ir mums.

Prie pat observatorijos spietėsi nameliai, kuriuose gyveno mano dėdė ir jo padėjėjai.

— Tik pamanyk, kaip per viso labo dvejus metus viskas pasikeitė! — pastebėjo brolis.