— Šįvakar prie stalo susirinks didelė kompanija: jūsų dėdė, Me— naras, judu abu, mudu su seserimi, biologas Vandalis…

— Vandalis? Jį pažįstu nuo pat vaikystės! Jis senas mūsų šeimos draugas.

— O su juo ir kolega iš Medicinos akademijos, įžymusis chirurgas Masakras.

— Nieko sau pavardė chirurgui! — pašmaikštavo Polis. — Masakras, „žmogžudystė”! Nenorėčiau pas jį operuotis… Br-r…

— Ir be reikalo. Jis — geriausias chirurgas visoje Prancūzijoje, o gal net visoje Europoje. Beje, bus ir vienas Masakro draugas bei mokinys, antropologas Andrė Breforas.

— Tas pats, kuris domisi patagoniečiais?

— Taip. Taigi, nors namelis nemenkas, visi kambariai užimti.

Kai tik mašina sustojo, nukūriau prie observatorijos ir pasibeldžiau į dėdės kabinetą.

— Kas ten?! — piktokai riktelėjo jis, tačiau, išvydęs mane, atlyžo. — A, čia tu! Na, prieik, prieik…

Dėdė pakilo iš krėslo visu savo milžinišku ūgiu ir sugniaužė mane meškiškam glėby. Tokį jį regiu ir šiandien: žila ševeliūra, žili antakiai, po kuriais žiba it angliukai liepsnojančios akys, ir juodutėlė barzda.

— Laba diena! — kukliai pasigirdo už kampo.

Atsigręžiau: liesutis Menaras stovėjo už savo stalo, užversto lapeliais su algebrinėmis formulėmis. Tai buvo menkutis akiniuotas žmogutis su ožiška barzdele ir didžiule raukšlėta kakta. Po tokia neįsidėmėtina išvaizda slėpėsi žmogus, laisvai šnekantis tuzinu kalbų ir gebantis traukti neįsivaizduojamas šaknis; pačios drąsiausios fizikinės bei matematinės teorijos jam buvo tokios pat supranta mos ir aiškios, kaip man — geologiniai Bordo apylinkių pjūviai. Mano dėdė, puikus tyrinėtojas ir eksperimentatorius, teorijų srityje nė iš tolo negalėjo lygintis su Menaru. Užtat poroje jiedu buvo galinga komanda, gebanti spręsti sudėtingiausias astronomijos bei atominės fizikos problemas.

Rašomosios mašinėlės bildesys privertė mane grįžtelti į kitą kampą.