— Ak, tave reikia pristatyti, — pratarė dėdė. — Madmuazele, susipažinkite: mano sūnėnas Žanas, plevėsa, nesugebantis perskaičiuoti net restorano sąskaitos, mūsų šeimos gėda!

— Kodėl mane vieną vadinate šeimos gėda? — juokais įsižeidžiau aš. — Polis matematikoje išmano neką daugiau!

— Deja, taip! — pritarė dėdė. — Ir kas galėtų patikėti, kad jo tėvas triauškino integralus nelyginant riešutus! Giminė išsigimsta! Tačiau nespręskime apie juos pernelyg griežtai. Žanas ketina tapti puikiu geologu, o Polis, tikiuosi, šį tą nutuokia apie savo asirus.

— Apie indus, dėdule, apie indus!

— O koks skirtumas? Žanai, čia mūsų asistentė Martina Sovaž, Mišelio sesuo.

— Kaip sekėsi kelionėje? — pasiteiravo mergina, tiesdama man ranką.

Spustelėjau ją, nespėjęs kaip reikiant atsitokėti. Įsivaizdavau, kad dėdės asistente tegali būti kukli akiniuota laboratorijos žiurkė, o išvydau jauną gražuolę su graikiškos statulos figūra ir tokiu taisyklingu veidu, jog bet kas pultų į neviltį. Jos bruožai rodėsi tobuli, beje, kakta gal kiek žemoka, tačiau po ja spindėjo nuostabios pilkos akys. Veidą rėmino ilgos stebėtinai juodų plaukų sruogos — juk Martinos brolis buvo blondinas! Negalėjai sakyti, kad ji tiesiog graži. Ne, ji buvo žavinga, žavingesnė už visas moteris, kurias man kada nors teko matyti.

Mergina draugiškai ir trumpai spustelėjo mano ranką ir išsyk grįžo prie nutraukto darbo.

— Kaip matau, tu jau nukautas, — pašaipiai sukuždėjo dėdė, vesdamasis mane į šalį. — Martina kerta taikliai; matyt, kontrastas su aplinka sustiprina efektą. O dabar atleisk — iki vakaro turiu užbaigti darbą, kad kaip reikiant pasirengčiau naktiniams stebėjimams. Juk tu žinai, padėjėjų neturiu. Susitiksime prie pietų stalo septintą trisdešimt.

— Ar jis labai svarbus, tas tavo darbas? — pasiteiravau. — Mišelis man pasakojo apie kažkokius keistus reiškinius…

— Keistus!