
— Bernaras man sakė, jog atgaliniame kelyje…
— Tu jį matei? Kada?
— Vakar.
— O kada jisai sugrįžo?
— Užvakar naktį, kaip tik iš Neptūno orbitos. Jis irgi minėjo, kad, matyt, juos kažin kas nukreipė į šalį…
— Kiek? Ir kur?
— Nepaklausiau. Bernaras atlėkė vos sekundei ir dingo. Bet šią vasarą pažadėjo atvykti.
— Šią vasarą! Ar girdit? Šią vasarą! Pasiųsk jam telegramą, kad atvyktų tučtuojau — su visa savo įgula ir laivo žurnalu. Sodininko sūnus nulėks į paštą. Gal čia ir slypi paslapties įminimo raktas? Šią vasarą! Ko gi tu stovi? Mikliau!
Išpuoliau iš laboratorijos, brūkštelėjau telegramą, padaviau mažyliui Benua, ir tas nuskuodė į kaimą. Bet niekada nebesužinojau, ar mano telegrama pasiekė Bernarą, ar ne.
Kai nuėjau į dėdės namus, visi kviestieji jau buvo susirinkę. Pirmiausiai pasisveikinau su Vandaliu, kuris mane mokė dar tuomet, kai ruošiausi brandos atestato egzaminams. Vandalis buvo aukštas, sukumpęs ir visiškai žilas, nors jam sukako vos keturiasdešimt ketveri. Biologas pristatė mane savo bičiuliui Masakrui, žemam juodbruvam vyriškiui, judančiam gracingai nelyginant katė, ir Breforui, kaulėtam, niauriam ir nekalbiam žaliūkui.
