— Atmosfera?

— Azoto septyniasdešimt aštuoni procentai, argono du, anglies dvideginio nulis, metanoketuri, o daugiau — deguonis.

— Šešiolika procentų deguonies?! Tikrai?

— Tikrai.

— Oro radioaktyvumas?

— Praktiškai nulis.

Tai buvo keista. Tiek deguonies! Si žinia įelektrino Ro/laną. Jis priėjo prie roboto, kuris tuojau pat pakišo jam prieš akis indikatorių kasetę. „Gal jie mėgino išsiversti be deguo-

hies aparatų”, — pagalvojo jis beprasmiškai, nes žinojo, kad šitaip negalėjo būti. Tiesa, kartais atsitikdavo, jog koks nors žmogus, kurį labiau, negu kitus kankindavo troškimas grįžti, nepaisydamas įsakymų, nusumdavo kaukę, nes aplinkos oras atrodydavo toks grynas, toks gaivus, — ir taip žūdavo apsinuodijęs. Tačiau šitaip galėjo atsitikti vienam, daugiausia dviem.

— Jau viską turite? — paklausė Rohanas.

— Taip.

— Grįžkite.

— O jūs?

— Dar pasiliksiu. Grįžkite, — pakartojo nekantraudamas, Jis norėjo pabūti vienas. Blankas užsimetė ant peties dirželiu surištas konteinerių rankenas. Jordanas padavė robotui zondą ir sunkiai nubrido per smėlį; arktanas, iš užpakalio toks panašus į kaukėtą žmogų, šlepsėjo paskui juos.

Rohanas nuėjo prie kraštinės kopos. Priėjęs pamatė kyšančias iš smėlio galuose platėjančias emiterio žiotis, kurios sudarė apsauginį jėgų lauką. Ne tiek norėdamas įsitikinti, kad toks laukas yra, kiek tiesiog dėl vaikiško užgaido jis pasėmė saują smėlio ir pažėrė prieš save. Smėlis nulėkė srovele ir, tartum atsitrenkęs į nematomą nuožulnų stiklą, vertikaliai nubyrėjo žemėn.

Net rankas ėmė niežėti — taip norėjosi nusumti kaukę. Jis gerai žinojo šį jausmą. Išspiauti plastmasinį kandiklį, nuplėšti dirželius, atsikvėpti pilna krūtine, įtraukti oro net iki plaučių dugno…