— Jūs pats tuo netikite, — pyktelėjo jis. — Tresoras negalėjo būti kvailesnis už mus, jis nebūtų pasidavęs jokiems povandeniniams… Nesąmonė. O pagaliau, jeigu net ir būtų vandenyje protingų būtybių, tai pirmiausia, ką jos padarytų — užkariautų sausumą. Na, sakysime, su skafandrais, pilnais vandens… Tikra nesąmonė, — pakartojo jis, ne tam, kad galutinai sugriautų Rohano koncepciją, bet todėl, kad jau galvojo kažką kita.

— Pabūsime čia kurį laiką… — pagaliau pasakė jis ir palietė apatinį žemėlapio kraštą. Žemėlapis čiužėdamas susisuko ir dingo vienoje iš horizontalių didelio stelažo lentynų. — Palauksime ir pamatysime.

— O jeigu nieko?.. — atsargiai paklausė Rohanas. — Ieškosime jų?..

— Rohanai, būkite protingas. Šeštieji žvaigždžių metai, ir tokie… — astrogatorius ieškojo tinkamo apibrėžimo. Nesurado ir tik numojo ranka. — Planeta Marso dydžio. Kaip jų ieškoti? Tai yra — „Kondoro”, — pasitaisė jis.

— Na taip, gruntas geležingas… — nenoriai pripažino Rohanas.

Ir tikrai, analizės parodė, kad smėlyje yra gana daug geležies oksidų. Vadinasi, feroindukciniai indikatoriai čia netiko. Nežinodamas, ką sakyti, Rohanas nutilo. Jis žinojo, kad vadas pagaliau suras kokią nors išeitį. Juk negrįš jie tuščiomis rankomis, be jokių rezultatų. Jis laukė, žiūrėdamas į atsikišusius tankius Horpacho antakius.

— Tiesą sakant, aš netikiu, kad tos 48 valandos mums ką nors duos, tačiau instrukcijos to reikalauja, — nelauktai prisipažino astrogatorius. — Sėskite, Rohanai. Jūs stovite priešais mane lyg koks sąžinės priekaištas. Regis — absurdiškiausia vieta, kokią tik galima įsivaizduoti. Didžiausia nesąmonė. Neaišku, kuriam galui čia buvo pasiųstas „Kondoras”… Pagaliau tiek to, jeigu jau tai įvyko.