Horpachas nutilo. Jis buvo blogai nusiteikęs. Kaip paprastai, tokiais atvejais jis pasidarydavo šnekus, imdavo diskutuoti, netgi familiariai, bet tai visuomet būdavo kiek pavojinga, nes bet kuriuo momentu jis galėdavo pokalbį nutraukti kokia nors pikta fraze.

— Žodžiu, šiaip ar taip, turime ką nors daryti. Žinote ką? Nagi, paleiskite j pusiaujo orbitą porą mažų fotozondų. Tik kad orbita būtų tikrai apskrita ir neaukšta. Apie septyniasdešimt kilometrų.

— Juk tai dar jonosferos ribose, — užprotestavo Rohanas. — Jie sudegs po kelių dešimčių apsisukimų…

— Tegu sudega. Bet prieš tai jie nufotografuos, ką galės. Siūlyčiau surizikuoti net šešiasdešimt kilometrų. Gal būt, jie sudegs jau dešimtame rate, bet tik iš tokio aukščio nuotraukos gali šį tą duoti. Ar žinole, kaip atrodo žvaigždėlaivis iš šimto kilometrų atstumo net per geriausią teleobjektyvą? Segtuko galvutė šalia jo kaip ištisas kalniį masyvas. Padarykite tai tuojau pat… Rohanai!

Navigatorius atsigręžė jau prie durų. Vadas numetė ant stalo analizių protokolą.

— Kas tai?! Koks čia idiotizmas? Kas tai rašė?

— Automatas. O kas yra? — paklausė Rohanas, stengdamasis kalbėti ramiai, nes ir pats jau pradėjo pykti.

„Dabar ims bambėti!” — iš lėto, tyčia neskubėdamas prieiti, pagalvojo Rohanas.

— Skaitykite. Čia. Stai čia.

— Metano keturi procentai.„— perskaitė Rohanas ir staiga nustėro.

— Metano keturi procentai, ką? O deguonies šešiolika? Jūs žinote, kas tai yra? Sprogstamasis mišinys! Gal jūs man paaiškinsite, kodėl nesprogo visa atmosfera, kai leidomės, panaudodami boranus?

— Iš tikrųjų… nesuprantu… — sumurmėjo Rohanas.

Jis greitai pribėgo prie išorinės kontrolės pulto, įsiurbė pro daviklius truputį išorinės atmosferos ir tuo metu, kai astrogatorius, niūriai tylėdamas, vaikštinėjo po vairinę, žiūrėjo, kaip analizatoriai stropiai skimbčioja stikliniais indais.