— Na ir ką?

— Tas pat. Metano keturi procentai… deguonies šešiolika… — pasakė Rohanas.

Tiesą sakant, jis niekaip nesuprato, kaip tatai įmanoma, tačiau pajuto pasitenkinimą: bent dabar Horpachas negalės jam nieko prikišti.

— Parodykite! Hm… Metano keturi, na, terauna mane velniai… gerai. Rohanai, paleiskite zondus į orbitą, o paskiau prašau ateiti į mažąją laboratoriją. Beje, kuriems galams turime mokslininkus! Tegul pasuka galvas…

Rohanas nusileido apačion, pasiėmė du raketų technikusJ ir pakartojo jiems astrogatoriaus įsakymą. Paskiau grįžo į antrąjį aukštą. Cia buvo laboratorija ir specialistų kajutės. Jis praėjo pro eilę siaurų, į metalą įstatytų durų su lentelėmis, kurių kiekvienoje buvo po dvi raides: „V. L”, „V. F.”, „V. T.”, „V. B.” ir eilė kitų. Mažosios laboratorijos durys buvo plačiai atidarytos; mokslininkų monotoniškus balsus kartas nuo karto nustelbdavo astrogatoriaus bosas. Rohanas sustojo prie slenksčio. Cia buvo visi „Vyriausieji” — vyriausiasis inžinierius, biologas, fizikas, gydytojas ir visi technologai iš mašinų skyriaus. Astrogatorius sėdėjo dabar tylėdamas galiniame krėsle ties elektroniniu stalinės skaičiavimo mašinos programuotuvu, o gelsvasis Moderonas, sunėręs mažas it mergaitės rankas, kalbėjo:

— Nesu dujų chemijos specialistas. Šiaip ar taip, tatai, matyt, nėra paprastas metanas. Ryšių energija kita. Skiriasi tiktai šimtąją dalimi, bet vis dėlto skiriasi. Reaguoja su deguonimi, tik esant katalizatoriams, ir tai nenoriai.

— Kokios kilmės tas metanas? — paklausė Horpachas, Jis suko pirštus malūnėliu.

— Jo grynanglis, šiaip ar taip, yra organinės kilmės. Jo nedaug, bet nėra abejonės…

— Ar yra izotopų? Koks amžius? Kokio senumo šis metanas?

— Nuo dviejų iki penkiolikos milijonų metų.

— Na ir tikslumas!

— Turėjome tik pusę valandos laiko. Daugiau nieko negaliu pasakyti.