— Daktare Kvastleri! Iš kur šis metanas?

— Nežinau.

Horpachas peržvelgė iš eilės savo specialistus. Galėjai pamanyti, kad tuoj ims rėkauti, bet jis staiga nusišypsojo.

— Gerbiamieji, juk esate prityrę žmonės. Skraidome drauge ne pirmą dieną. Sakykite savo nuomonę. Ką turime dabar daryti? Nuo ko pradėti?

Kadangi niekas neskubėjo kalbėti, biologas Jopė, viena iš nedaugelio, kurie nebijojo Horpacho irzlumo, ramiai žiūrėdamas vadui į akis, pasakė:

— Tai nėra paprasta klasės sub-Delta 92 planeta. Jeigu ji tokia būtų, „Kondoras” nebūtų žuvęs. Kadangi jame specialistai buvo ne blogesni ir ne geresni už mus, galime tvirtai pasakyti tik viena — jų žinių, pasirodo, nepakako katastrofai išvengti. Iš to darau išvadą, kad mes turime ir toliau veikti pagal trečią procedūrą ir ištirti sausumą bei vandenyną. Manau, kad reikia pradėti geologinius gręžinius ir kartu tirti čionykštį vandenį. Visa kita būtų tik hipotezės, o dabar tokios prabangos mes negalime sau leisti.

— Gerai. — Horpachas sukando dantis. — Gręžti jėgų lauko ribose — ne problema. To imsis daktaras Novikas…

Vyriausiasis geologas linktelėjo galvą.

— Kai dėl vandenyno… ar toli kranto linija, Rohanai?

— Apie du šimtai kilometrų… — pasakė navigatorius, visiškai nenustebęs, kad vadas žino, jog jis čia, nors jo ir nemato: Rohanas stovėjo per kelis žingsnius už Horpacho, prie durų.

— Toloka. Bet „Nenugalimojo” jau nejudinsime. Paimkite, Rohanai, tiek žmonių, kiek jums reikės: Ficpatriką arba dar kurį okeanologą ir šešis rezervinius energobotus. Važiuokite prie kranto. Dirbsite tik po jėgų lauko priedanga, jokių išvykų į jūrą, jokio nardymo. Automatais taip pat prašau nesišvaistyti — neturime jų per daug. Aišku? Taigi galite pradėti. Tiesa, dar vienas dalykas. Ar čionykštė atmosfera tinka kvėpavimui?

Gydytojai pasišnibždėjo tarpusavyje.

— Iš principo taip… — pagaliau pasakė Stormontas, tačiau nelabai pats tuo tikėjo.