— Normali procedūra?

Astrogatorius pakėlė galvą nuo laivo žurnalo, kur lapo viduryje ką tik buvo įrašęs sutartinį nusileidimo ženklą, valandą ir gretimoje skiltyje nurodęs planetos pavadinimą: „Regis III”.

— Ne, Rohanai. Pradėsime nuo trečiojo laipsnio.

Rohanas stengėsi neparodyti esąs nustebęs.

— Klausau. Nors… — pridūrė jis familiariai, nes Horpachas kariais jam tai leisdavo, — nenorėčiau to pranešti įgulai pirinasis.

Astrogatorius, tarsi negirdėdamas savo karininko žodžių, paėmė jį už peties ir nuvedė prie ekrano lyg prie lango. Zvaigždėlaivio nublokštas į šalis smėlis sudarė negilią daubą, apsuptą byrančių kopų. Pro trispalvę elektroninių impulsų plokštumą, tiksliai atkuriančią išorinio pasaulio vaizdą, jie iš aštuoniolikos aukštų aukščio žiūrėjo į kraterio uolų piūklą, dunksantį už trijų mylių. Vakaruce jį dengė horizontas. Rytų pusėje po jo skardžiais juodavo nepermatomi šešėliai. Plačios lavos upės su kyšančiomis iš smėlio keteromis buvo išdžiūvusio kraujo spalvos. Ties viršutiniu ekrano kraštu danguje žibėjo vienrj ryški žvaigždė. Nusileidusio „Nenugalimojo” sukeltas kataklizmas baigėsi, ir dykumos viesulas, audringa oro srovė, nuolat lekianti nuo pusiaujo į planetos ašigalį, jau pustė po laivagaliu smėlį, tartum stengdamasi kantriai užgydyti reaktyvinės ugnies padarytą žaizdą, Astrogatorius įjungė išorinius mikrofonus, ir piktas tolimas vėjo kauksmas su laivo šarvus brūžuojančio smėlio čežėjimu”valandėlę pripildė aukštą vairinės patalpą. Paskiau jis išjungė mikrofonus, ir pasidarė tylu.

— Stai kaip tatai atrodo, — pasakė jis iš lėto. — Bet „Kondoras” iš čia nebegrįžo, Rohanai.