Rohanas sukando dantis. Jis negalėjo ginčytis su vadu. Jie drauge nuskrido daug parseku, bet nesusidraugavo. Gal per didelis buvo amžiaus skirtumas, o gal per maži drauge išgyventi pavojai. Negailestingas buvo šis žmogus baltais plaukais — bemaž tokio pat baltumo, kaip ir drabužiai. Koks šimtas žmonių sustingę stovėjo savo postuose, baigę įtemptą darbą, kurį turėjo atlikti per tuos tris šimtus valandų, tramdydami kiekviename „Nenugalimojo” atome gludinčią kinetinę energiją, išvesdami laivą į orbitą ir nusileisdami. Beveik šimtas žmonių, kurie mėnesiais negirdėjo vėjo šnarėjimo ir išmoko neapkęsti tuštumos, kaip jos neapkenčia tik tas, kas ją pažįsta. Tačiau laivo vadas apie tai, tur būt, negalvojo. Jis iš lėto perėjo per vairinę ir sumurmėjo, atsirėmęs ranka į krėslo atkaltę, jau perstatytą į naują padėtį:

— Mes nežinome, Rohanai, kas tai yra.

Ir staiga — griežtai:

— Ko jūs dar laukiate?

Rohanas greitai priėjo prie paskirstymo pultų, įjungė vidaus ryšių sistemą ir balsu, kuriame dar virpėjo tramdomas pasipiktinimas, sušuko:

— Visi aukštai, dėmesio! Nusileidimas baigtas. Antžeminė trečiojo laipsnio procedūra. Aštuntas aukštas: paruošti energobotus. Devintas aukštas: paleisti ekranavimo reaktorius. Apsaugos technikai: į vietas. Likusieji įgulos nariai užima skirtas darbo vietas. Baigiau.

Kai jis tatai kalbėjo, žiūrėdamas į mirksinčią pagal garso moduliaciją žalią stiprintuvo akutę, jam atrodė, kad mato Į garsiakalbius atsuktus prakaituotus veidus, kuriuose sustingo nuostaba ir pyktis. Tur būt, tik dabar jie suprato, tik dabar pradėjo keiktis…

— Antžeminė trečiojo laipsnio procedūra veikia, vade, — pasakė jis, nežiūrėdamas į senį.

Sis pažvelgė į Rohaną ir netikėtai šyptelėjo lūpų kampučiu.

— Tai tik pradžia, Rohanai… Gal būt, teks dar ilgai pasivaikščioti saulei leidžiantis, kas žino…