— Ar tai būtų kolonijų robotas, ar atsilikėlis iš Žemės — kaip vis dėlto elgsimės mes? — paklausė vienas kaimelio gyventojų.
— Dar gali atsitikti ir taip, kad tai bus ne mūsų problema, — atsiliepė merė. — Atrodo, visi kažkodėl įsitikinę, jog jis taikysis į Pirmojo Nusileidimo vietą, bet jis juk gali tūpti ir visai kitur. Argi ne taip? Pavyzdžiui, Šiaurinėje saloje — kur kas labiau tikėtina…
Ne taip jau retai paaiškėdavo, kad merė klysta, bet iki šiol dar niekad įrodymų neteko laukti taip trumpai. Tarnos dangų perrėžęs garsas šįsyk buvo ne tolimas, iš jonosferos atsklidęs grumėjimas, o žemai, labai dideliu greičiu skriejančio reaktyvinio aparato variklio veriantis švilpimas. Visi strimgalviais, kas čia toli gražu neįprasta, išpuolė iš tarybos salės, tačiau tik pirmieji suskubo pamatyti iš žvaigždėto skliauto krintantį bukanosį prietaisą trikampiu išlenktais sparnais, kuris kryptingai lėkė paviršiaus lopinėlio, vis dar laikomo šventa, paskiitiniąja su Žeme siejančia vieta, link.
Merė Voldron valandėlę uždelsė, kol pranešė apie įvykį į centrą, o paskui prisijungė prie kitų, knibždąpčių greta pastato lauke.
— Brantai! Tu gali suskubti ten pirmas. Stverk aitvarą. Vyriausiasis Tarnos mechanikas — inžinierius tik sumirksėjo
— pirmąsyk gyvenime jis susilaukė tokio tiesmuko merės įsakymo. Paskui šiek tiek susigėdo.
— Prieš porą dienų jo sparną prakiurdė kokoso riešutas. Neturėjau kada pataisyti — per akis buvo rūpesčių dėl tų spąstų žuvims. Šiaip ar taip, aitvaras nepritaikytas skraidyti naktį. Merė nudelbė jį ilgu, sunkiu žvilgsniu.
— Tikiuosi, bent mano automobilis veikia? — sarkastiškai paklausė.
— Žinoma, — užsigavęs atsakė Brantas.