Mirisa visuomet pasirūpindavo įtraukti jį į kokiąnors diskusiją, jeigu pavykdavo, net apsisukdavo taip, kad Brantas manytų pats ir pasiūlęs temą. Ji puikiai žinojo, kad jis jaučiasi menkesnis už ją, ir visiškai nepageidavo tik dar labiau aštrinti tokiųjo jausmų.
Būdama pati protingiausia visoje Tarnoje, Mirisa kartais pasijusdavo vieniša, nors ir palaikė nuolatinius ryšius su pustuziniu tokių pat išsilavinusių Trijų salų asmenų. Vis dėlto akis į akį su jais ji susitikdavo retai, o tokiems susitikimams negalėjo prilygti jokios, netgi tūkstantmečiais tobulintos, ryšių technologijos.
— Mintis įdomi, — atsiliepė Brantas. — Gali būti, kad tavo tiesa. Nors puikiu istorijos išmanymu Brantas Falkoneris ir negalėjo pasigirti, vis dėlto jam nestigo techninių žinių apie visątąsudėtingą programą, kuri galiausiai baigėsi sėkmingu Talasos kolonizavimu.
— O kądarysime, — paklausė jis, — jei paaiškės, kad tai — tikrai dar vienas sėklinis laivas su įdiegta programa iš naujo kolonizuoti planetą? Pasakysime jam maždaug: „Labai ačiū, bet gal kitąkartą”? Keletas susirinkusiųjų nervingai sukikeno; po valandėlės mąsliai prašneko patarėjas Simonsas:
— Esu tikras, jei prispirs būtinybė, su sėkliniu laivu mes sugebėsime susidoroti. Be to, jo robotai turėtųbūti pakankamai protingi, kad nutrauktų programą, vos įsitikinę, jog jų užduotis čia jau atlikta.
— Gal ir taip. O jeigu jiems pasirodys, kad jie gali tąpatį darbąnuveikti geriau? Vis dėlto, ar tai būtų dar iš Žemės keliaujantis atsilikėlis, ar naujesnio modelio laivas, skrendantis iš kolonijų, reikia manyti, jis — vis vien tos pačios rūšies robotas.
Aiškinti smulkiau nė nereikėjo: visi susirinkusieji puikiai žinojo, kaip sudėtinga ir neapsakomai brangu pritaikyti tarpžvaigždinių skrydžių erdvėlaivį keliauti žmonėms.